202011.12

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti notarės nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą ir
įpareigoti notarą užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti pareiškėjui
paveldėjimo teisės į pareiškėjo mirusios motinos palikimą liudijimą. Pareiškėjas yra Lietuvos
pilietis. Jo motina, taip pat Lietuvos pilietė, sudarė santuoką su Vokietijos piliečiu ir persikėlė
gyventi su sūnumi pas sutuoktinį į Vokietiją; buvo deklaravusi savo išvykimą iš Lietuvos. Vėliau,
atvykus į Lietuvą, notaro biure sudarė testamentą; jame kaip savo viso turto įpėdinį nurodė sūnų.
Motina mirė Vokietijoje; po jos mirties liko jos vardu registruotas butas Kaune. Pareiškėjas po
motinos mirties liko gyventi Vokietijoje. Po motinos mirties pareiškėjas kreipėsi į Kaune
įsisteigusią notarę, prašydamas užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.
Tačiau notarė atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, nurodžiusi, kad Lietuvos Respublikoje nuo
2015 m. rugpjūčio 17 d. yra tiesiogiai taikomas 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos
Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 (toliau – Reglamentas 650/2012), pagal kurio nuostatas visam
palikimui priimti taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo paskutinė jo
įprastinė gyvenamoji vieta. Palikimo atsiradimo vieta, anot notarės, buvo Vokietijoje. Pirmosios
instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, o apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios
instancijos teismo nutartį ir atmetė pareiškėjo skundą.
Šioje byloje, kasacinio teismo prašymu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau –
ESTT) 2020 m. liepos 16 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-80/19.
Kasacinis teismas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. ES valstybėse narėse, išskyrus
Daniją, JK ir Airiją, yra taikomas Reglamentas 650/2012, nustatantis jurisdikcijos, taikytinos teisės
parinkimo, teismo sprendimų ir autentiškų dokumentų pripažinimo ir vykdymo taisykles bei
Europos paveldėjimo pažymėjimą tarptautinio paveldėjimo bylose. Siekiant išsiaiškinti, ar
paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio ir dėl to patenka į Reglamento 650/2012 taikymo sritį,
reikia nustatyti, pirma, valstybę narę, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties
dieną, antra, paveldėjimo turto buvimo vietą, trečia, įpėdinių gyvenamąją vietą.
Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Reglamentas 650/2012 nustato kolizines
normas, reglamentuojančias jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismų sprendimų pripažinimo ir
vykdymo taisykles, tačiau pačios teisės turinį, t. y. kas kaip ir ką gali paveldėti, apibrėžia pagal
Reglamento 650/2012 taisykles parinkta taikytina valstybės narės teisė. Pagal Reglamento 650/2012
nuostatas, parenkant paveldėjimui taikytiną teisę, svarbu nustatyti, ar ta teisė gali apimti visus su
paveldėjimu susijusius klausimus. Reglamento 650/2012 preambulės 9 punkte nurodyta, kad jis,
taigi ir juo nustatytos taikytinos teisės parinkimo taisyklės, turėtų būti taikomas visiems civilinės
teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir
pareigų perdavimo dėl mirties formoms.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tai, jog galimų ir esamų įpėdinių ir paveldimo turto
buvimo vieta yra skirtingose valstybėse, lemia tarpvalstybinį tokio paveldėjimo pobūdį, tačiau visų
pirma turi būti tinkamai nustatyta palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, nes būtent jos
buvimas kitoje, nei yra paveldimas turtas ir (ar) įpėdinių gyvenamoji vieta, valstybėje dažniausiai ir
lemia tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį bei leidžia nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę.
Remiantis nurodytu ESTT sprendimu paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija (šiuo atveju
bylą nagrinėjantis teismas) turi nustatyti paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai
suprantama pagal Reglamentą 650/2012. Pažymėtina, kad palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji
vieta nustatoma tik vienoje iš valstybių narių, įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes.
Paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta yra bendras Reglamente 650/2012 nustatytas
jungiamasis kriterijus, pagal kurį nustatomas ne tik bylos tarpvalstybinis pobūdis, bet ir parenkama
valstybė, kompetentinga priimti sprendimus, bei paveldėjimui taikytina teisė. Reglamentas
650/2012 nepateikia paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimo, todėl, kiekvienu atveju
atsižvelgiant į Reglamento 650/2012 23–25 konstatuojamosiose dalyse nurodytus kriterijus, turi
būti vertinamos individualios bylos aplinkybės, siekiant tinkamai nustatyti palikėjo socialinių,
ekonominių, šeiminių ir emocinių interesų centrą. Kasacinis teismas konstatavo, kad, nepaisant
palikėjos išsaugoto ryšio su kilmės šalimi, objektyvios aplinkybės – gyvenimo trukmė,
reguliarumas, šeimos buvimo vieta – liudija, kad paskutinė įprastinė palikėjos gyvenamoji vieta
buvo Vokietijoje. Byloje nenustatyta, kad palikėja Lietuvoje būtų siekusi išsaugoti tam tikrus
interesus, išskyrus kaip tik iki išvykimo turėtą nekilnojamąjį turtą – butą, pilietybę ir apsilankymus
šalyje. Vis dėlto daugiau duomenų leidžia spręsti, kad palikėja siekė gyventi kitoje šalyje nei
Lietuva ir joje gyveno, todėl vien pilietybės nulemtas ryšys su kilmės šalimi nėra pakankamas
konstatuoti, kad Lietuva buvo paskutinė palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal bendrą Reglamento 650/2012 4 straipsnyje įtvirtintą
taisyklę, jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo turi tos valstybės narės,
kurioje buvo mirties dieną palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Atsižvelgdamas į
nurodytame ESTT sprendime pateiktus išaiškinimus, kad notaras Lietuvoje nelaikytinas „teismu“
pagal Reglamento 650/2012 nuostatas, kasacinis teismas konstatavo, jog nustačius, kad notarai
Lietuvoje, išduodami nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, neatlieka teisminių funkcijų,
jiems nėra privalomai taikomos ir Reglamente 650/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Notarai
Lietuvoje tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo byloje turi vadovautis nacionalinės teisės
taisyklėmis. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes
notaras galėjo spręsti, jog palikėja gyveno keliose valstybėse, nes, nepaisant to, kad buvo
deklaravusi išvykimą iš Lietuvos ir daugiau laiko praleisdavo Vokietijoje, Lietuvoje buvo
vienintelis palikėjos turimas nekilnojamasis turtas, čia ji sudarė testamentą dėl šio turto
paveldėjimo, Lietuvoje savo gyvenamąją vietą nurodo ir vienintelis testamentu paskirtas įpėdinis.
Dėl to notaras, vadovaudamasis CK 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, galėjo spręsti, kad Lietuva gali
būti laikoma palikimo atsiradimo vieta, o jis kompetentingas išduoti nacionalinį paveldėjimo teisės
liudijimą.
Siekiant išsiaiškinti, ar gali būti kompetentingas kitas nei palikėjo paskutinės įprastinės
gyvenamosios vietos valstybės teismas priimti įpėdinio prašymą dėl palikimo priėmimo, turi būti
nustatyta, ar palikėjas pasirinko paveldėjimui taikyti kitą nei jo paskutinės gyvenamosios vietos
valstybės teisę. Reglamentas 650/2012, suteikdamas teisę palikėjui pasirinkti taikytiną paveldėjimui
teisę, pasirinkimą apriboja vienintele alternatyva, t. y. palikėjo pilietybės valstybės teise
pasirinkimo metu arba jo mirties dieną (Reglamento 650/2012 22 straipsnis). ESTT nurodytame
sprendime pažymėjo, kad tais atvejais, kai paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas
surašomas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį
reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė.
Atsižvelgdamas į tai, ESTT nusprendė, kad ši nuostata taikytina ir nagrinėjamu atveju, nes, pirma,
pagrindinėje byloje nagrinėjamas testamentas buvo sudarytas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir, antra,
pagal Reglamento 650/2012 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą galėjo būti pasirinkta Lietuvos
teisė, nes palikėja turėjo Lietuvos pilietybę šio testamento sudarymo momentu. Todėl laikoma, kad
ši teisė, pagal kurią buvo parengtas minėtas testamentas, buvo pasirinkta kaip pagrindinėje byloje
nagrinėjamam palikimui taikytina teisė. Kasacinis teismas nurodė, kad nustačius, jog nagrinėjamu
atveju palikėja, sudarydama testamentą Lietuvoje iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pagal Lietuvos teisę,
pasirinko paveldėjimui taikytiną teisę savo pilietybės valstybės, t. y. Lietuvos, teisę, toliau turi būti
nustatoma, ar šis paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimas keičia ir jurisdikciją turintį teismą
tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo byloje. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šalys, t. y.
palikėją pergyvenęs sutuoktinis ir palikėjos sūnus, testamentu paskirtas įpėdinis, nesudarė raštiško
susitarimo dėl jurisdikcijos perdavimo palikėjos pilietybės valstybės, kurios teisę taikyti
paveldėjimui, kaip nustatyta pirmiau, pasirinko palikėja, teismui, todėl šiuo atveju yra svarbu
išsiaiškinti, ar šalys pripažino teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją. Pareiškėjas, apskųsdamas
notaro veiksmus, tiksliau, jų neatlikimą, neišdavus jam nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo,
pritarė, kad šį ginčą spręstų palikėjos pasirinktą paveldėjimui taikytiną teisę atitinkančios valstybės
teismas. Palikėją pergyvenęs sutuoktinis, galintis turėti vienokių ar kitokių reikalavimų į paveldimą
turtą, vienašališkais pareiškimais atsisakė bet kokių pretenzijų į palikimą, sutiko su jurisdikcijos
suteikimu Lietuvos teismams ir atsisakė dalyvauti šioje valstybėje vykdomuose procesuose.
Kasacinis teismas konstatavo, kad pirmiau išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad
nagrinėjamoje byloje vadovaujantis Reglamento 650/2012 7 straipsnio c punktu šalys aiškiai
pripažino Lietuvos teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvoje notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas
atitinka šios Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies i punkte ir 62 konstatuojamoje dalyje
išvardytus autentiško dokumento „autentiškumą“ apibrėžiančius elementus, patvirtina įpėdinio
nuosavybės teisę į turtą, nurodytą liudijime, ir yra pagrindas įregistruoti įpėdinio nuosavybes teises
viešuose registruose. Dėl to spręstina, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal Reglamento
650/2012 60 straipsnio 1 dalį yra autentiškas dokumentas, kuris yra vykdytinas kilmės valstybėje
narėje, todėl paskelbiamas vykdytinu ir kitoje valstybėje narėje minėto reglamento 45–58
straipsniuose nustatyta tvarka.
Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nustatyta, jog palikimo atsiradimo
vieta galėjo būti laikoma ir paveldimo turto buvimo vieta, bylos šalys pritarė Lietuvos jurisdikcijai,
sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas,
reglamentuojančias paveldėjimui taikyti valstybės teisės parinkimą, taip pat notaro veiksmų
atlikimą. Dėl to kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko
pirmosios instancijos teismo nutartį galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020