Atsakovas priešieškiniu santuokos nutraukimo byloje prašė priteisti iš ieškovės kompensaciją už jo įdėtą darbą ir asmenines lėšas į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimą priteisti kompensaciją atmetė, o apeliacinės instancijos teismas nurodyto reikalavimo dalį tenkino. Atsižvelgdamas į ginčo šalių povedybinės sutarties nuostatas, kasacinis teismas nurodė, kad šalys sutartyje susitarė dėl sutartinio sutuoktinių turto režimo – pasirinko atskiro turto režimą. Aptardamos santuokos nutraukimo pasekmes povedybinės sutarties nuostatose šalys susitarė, kad jeigu santuokos metu prijungus turtą, kuris yra ir bus vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, padidės turto, kuris yra ir bus kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė, vertė, tai sutuoktinis, dėl kurio turto prijungimo padidėjo kito sutuoktinio turto vertė, turi teisę gauti kompensaciją iš kito sutuoktinio turto; sutuoktinis turi teisę į kompensaciją taip pat ir tais atvejais, kai turtui, kuris yra asmeninė kito sutuoktinio nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos jo asmeninės lėšos. Kasacinis teismas pažymėjo, kad CK nustato dviejų rūšių sutuoktinių turto teisinį režimą: pagal sutartį ir pagal įstatymą (CK 3.81 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas konstatavo, kad CK 3.90 straipsnis, kuriuo atsakovas grindė savo reikalavimus, reglamentuoja turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagrindus, kai šalys nėra sudariusios vedybų sutarties, t. y. ši teisės norma reglamentuoja teisinius santykius, kai yra taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Taigi, šalių turtiniai klausimai santuokos nutraukimo atveju spręstini remiantis jų sudarytos povedybinės sutarties nuostatomis. Kasacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šalių povedybinės sutarties nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad šioje sutartyje šalys nenustatė sąlygų, pagal kurias santuokos nutraukimo atveju būtų kompensuojami darbai, kuriuos vienas ar kitas sutuoktinis atliko tenkindamas šeimos poreikius, todėl reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už įdėtus darbus negalėjo būti tenkinamas. Kasacinio teismo vertinimu, atsakovas taip pat neįrodė, kad jo asmeninės lėšos buvo panaudotos ieškovės asmeniniam turtui įsigyti, kaip vienos iš povedybinės sutarties sąlygų, suteikiančių jam teisę į piniginę kompensaciją santuokos nutraukimo atveju. Kasacinis teismas pažymėjo, kad sutarties sąlygos turi būti teisingos ir sąžiningos abiem sutuoktiniams, tačiau lygiateisiškumo principo nepažeidžia vien tas faktas, kad vedybų sutarties sąlygos nėra vienodai palankios abiem šalims, nes sutarties sudarymo metu sutuoktinių padėtis gali būti nelygiavertė, o vienas iš geresnę turtinę padėtį turinčio sutuoktinio tikslų – apsaugoti ją nuo santuokos nutraukimo padarinių. Atsakovas neginčijo povedybinės sutarties sąlygų, taip pat neįrodinėjo, kad jos sąlygos, nustatančios šalių teisę į piniginę kompensaciją, turėtų būti aiškinamos ne pagal jų lingvistinę prasmę, todėl piniginės kompensacijos priteisimas vadovaujantis vien tik bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo civilinės teisės principais, kaip šiuo atveju sprendė apeliacinės instancijos teismas, prieštarautų sutarties laisvės principui ir neatitiktų sutartyje išreikštos šalių valios. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos 10 teismo nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas reikalavimas priteisti kompensaciją, ir dėl šios dalies paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atsakovo priešieškinio reikalavimas priteisti kompensaciją atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480-378/2017