Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę nedelsiant – ne vėliau kaip per 3 (tris) darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – pateikti ieškovui visų atsakovės valdybos atitinkamo laikotarpio posėdžių protokolus ir jų priedus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai patenkino ieškinį. Kasacinis teismas nurodė, kad bendrovės kolegialaus valdymo organo – valdybos – nario teisė į informaciją, kitaip negu bendrovės dalyvio – akcininko – teisė gauti informaciją (ABĮ 10 18 straipsnis), nėra expressis verbis (tiesiogiai) reglamentuota Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ). Valdybos nario teisė į informaciją išplaukia iš kitų ABĮ normų, kurios apibrėžia valdybos, kaip valdymo organo, teisinį statusą ir vaidmenį bendrovės valdymo procese. Kasacinio teismo vertinimu, valdybos kompetencijai priskirtų funkcijų pobūdis (ABĮ 34 straipsnis) per se (pats savaime) patvirtina, kad teisė į informaciją apie juridinį asmenį ir šio asmens veiklą yra sąlyga, be kurios nėra galimas tinkamas valdybos nario funkcijų vykdymas. Kitaip tariant, teisė į informaciją yra būtinoji (neatskiriama) sąlyga bendrovės valdybos nariui eiti pareigas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad valdybos vaidmuo bendrovės valdymo procese yra dvejopas: viena vertus, valdybai priskirta bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, kuris ex officio organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, kontrolės funkcija (pvz., ABĮ 34 straipsnio 7 dalis); kita vertus, valdybos kompetencijai yra priskirta ir verslo sprendimų priėmimo funkcija (pvz., ABĮ 34 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo vertinimu, akivaizdu, kad šioms kontrolės ir verslo sprendimų priėmimo funkcijoms tinkamai įgyvendinti yra būtina informacija apie valdomą juridinį asmenį ir šio asmens veiklą. Valdybos nario teisei į informaciją, kurią garantuoja valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, teisinis statusas, būdingas universalumas. Kitaip tariant, valdybos narys ex officio turi plačią teisę į informaciją apie valdomą bendrovę ir šios bendrovės veiklą. Tačiau, kad ir kokia plati būtų valdybos nario teisė į informaciją, ši teisė, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, nėra absoliuti. Kasacinis teismas konstatavo, kad akcininko ir valdybos nario teisinio statuso, pačios teisės į informaciją paskirties ir apimties skirtumai eliminuoja galimybę riboti valdybos nario teisę į informaciją tais kriterijais, kuriais gali būti ribojama akcininko teisė gauti informaciją. Kasacinis teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl valdybos nario teisės į informaciją ribojimo, reikia turėti omenyje, kad teisė į informaciją yra sąlyga, be kurios iš esmės nėra galimas valdybos nario funkcijų vykdymas. Teisės į informaciją apribojimas iš esmės reiškia galimybės eiti valdybos, kaip kolegialaus valdymo organo, nario pareigas suvaržymą ar netgi eliminavimą (priklausomai nuo teisės į informaciją ribojimo intensyvumo). Todėl pagrindas atsisakyti užtikrinti (ginti) valdybos nario teisę į informaciją gali būti konstatuotas tik tokiais atvejais, kuriais yra akivaizdus teisės į informaciją įgyvendinimas (realizavimas), pažeidžiantis valdomo juridinio asmens interesus, ir (ar) yra akivaizdžios neigiamos naudojimosi šia teise pasekmės (žala) valdomam juridiniam asmeniui ar reali reikšmingų neigiamų pasekmių atsiradimo grėsmė. Apžvelgiamoje byloje sprendžiama dėl teisės gauti juridinio asmens kolegialaus organo posėdžio (susirinkimo) protokolo kopiją. Kasacinis teismas nurodė, kad teisė gauti posėdžio (susirinkimo) protokolo kopiją – bendrovės valdybos nario teisės į informaciją sudėtinė dalis. Šios teisės ypatumas yra tas, kad bendrovės valdybos nariui iš esmės yra žinoma informacija, kuri nurodoma posėdžio (susirinkimo) protokole (CK 2.90 straipsnio 2 dalis), nes valdybos narys dalyvauja posėdžiuose ir priimant sprendimus. Todėl šios teisės ribojimas (bendrais, įprastais atvejais) neatitiktų protingumo kriterijaus. Atsižvelgiant į tai bei į aplinkybę, kad valdymo organo nario teisė gauti posėdžio (susirinkimo) protokolo kopiją (išskiriant šią informaciją iš kitos informacijos) expressis verbis įtvirtinta CK normose, spręstina, kad ši teisė atitinkamomis teisinėmis priemonėmis galėtų būti ribojama tik išimtiniais, ypatingais atvejais. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nenurodė teisiškai reikšmingų argumentų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadas dėl ieškovo galimo veikimo konkurentės interesais ir nelojalumo valdomam juridiniam asmeniui, t. y. atsakovei, kasacinis teismas pripažino pagrįstu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą, kad nėra pagrindo riboti ieškovo teisę į informaciją. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 415-248/2017