Bylos esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo klausimus.
Ieškovas iš valstybės įsigijo pastatą – poilsio namelį. Pastatas stovi atsakovei priklausančiame žemė sklype. Atsakovė žemės sklypą aptvėrė tvora ir užrakino vartelius. Ieškovas ieškiniu prašė atsakovei priklausančiame žemės sklype nustatyti atlygintinį kelio servitutą (važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku) ir atlygintinį statinio servitutą (eksploatuoti pastatą su priklausiniais) pagal pateiktą planą, nustatant už visus servitutus kompensaciją atsakovei. Ieškovas taip pat prašė per 30 dienų atstatyti statinio monolitinius betoninius laiptus.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį patenkino iš dalies – nustatė servitutus, eliminuodamas dalį servituto plane nurodytos teritorijos, įpareigojo atsakovę atstatyti laiptus pagal inventorizacijos bylą ir priteisė atsakovei kompensaciją už servitutų nustatymą.
Kasacinio teismo išaiškinimai
Dėl teismo teisės sprendimu nustatyti servitutą žemės sklype pakoreguojant ieškovo pateiktą servituto planą
Kasacinio teismo konstatuota, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas). Atsižvelgiant į tai, kad servitutas, kaip nuosavybės suvaržymas, turi būti tikslus ir aiškus, tai jis nustatomas pagal pateiktą planą, kuris grafiškai atvaizduoja būtinų apribojimų dydį.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodytas žemės servituto pastatui plotas, šis servitutas teismo sprendimu nustatytas iš dalies kitoks, t. y. mažesnio ploto ir kitokios konfigūracijos, nei grafiškai atvaizduotas ir pažymėtas ieškovo pateiktame servituto plane. Tačiau teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentų, jog šiuo atveju teismas, sprendimu nustatydamas žemės sklype servitutą pakoreguodamas ieškovo pateiktą prašomo nustatyti servituto planą ir servituto konfigūraciją bei sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodydamas nustatyto servituto ploto, pažeidė CK 4.112 str. reikalavimus ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Vertintina, kad kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų tikslai – orientuoti teismus ir bylų proceso dalyvius į tai, kad: ieškiniu reiškiant reikalavimą dėl servituto nustatymo žemės sklype (tarnaujančiajame daikte), ieškinyje turi būti tiksliai nurodytas jo pagrindas, kurį sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išdėstymas ir kiti duomenys, kurie atvaizduojami plane (schemoje); planas (schema) turi būti parengtas taip, kad pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas tarnaujančiojo žemės sklypo teritorijoje ir nebūtų išeita už šio žemės sklypo išorinių ribų; teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, jog servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo datą, numerį ar kitus šio dokumento identifikavimo duomenis. Jų pateikimas, be kita ko, gali būti pagrindžiamas tuo, kad tikslaus ieškinio pagrindo nurodymas sudaro prielaidas greitesniam ginčo išsprendimui ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimui, servituto objektais esantys žemės sklypai ar jų dalys yra nekilnojamieji daiktai – nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str.), teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti suformuluojama trumpai ir aiškiai, taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų įvykdoma.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į materialiosios teisės normose įtvirtintą aktualų teisinį reglamentavimą, taip pat į civilinio proceso tikslus (CPK 2 str.) bei remdamasi CPK 6 str., 7 str. 1 d., 8 str. įtvirtintais civilinio proceso principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste konstatuoja, kad bylose dėl servituto žemės sklype nustatymo teismas turi teisę ieškinį tenkinti iš dalies ir nustatyti mažesnio ploto bei kitokių ribų, konfigūracijos servitutą, nei grafiškai atvaizduotas ir pažymėtas plane, pagal kurį prašoma nustatyti servitutą, jeigu, įgyvendindamas teismo sprendimui keliamus reikalavimus, be kita ko, reikalavimą, jog teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti suformuluojama trumpai ir aiškiai, taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir būtų įvykdoma, teismas gali sprendime, jo rezoliucinėje dalyje tiksliai ir vienareikšmiškai aiškiai apibrėžti nustatyto servituto ribas, konfigūraciją ir pan., suteikiančius pagrindą tiksliai grafiškai atvaizduoti nustatytą servitutą, apskaičiuoti jo plotą. Jeigu teismas dėl atliekamo pakoregavimo pats negali apskaičiuoti nustatomo servituto ploto ir dėl to sprendime, jo rezoliucinėje dalyje servituto dydį apibrėžia ne plotu, o plane nurodytais taškais, tai neteikia pagrindo padaryti išvadą, kad teismo nustatyto servituto turinys neatitinka CK 4.112 str. reikalavimų.
Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, kad nustatant servitutą turi būti kuo mažiau ribojamos ir suvaržomos tarnaujančiojo daikto savininko teisės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 str., būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 str.).
Nagrinėjamoje byloje atsakovė į bylą pateikė alternatyvų servituto nustatymo planą, pagal kurį servituto apimtis būtų mažesnė, nei prašomų nustatyti ieškovo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nustačius servitutą pagal atsakovės planą teismo sprendimas būtų sąlyginis, nes ieškovo teisių gynyba būtų susieta su nuo atsakovės valios priklausančiais veiksmais, t. y. nors atsakovė išmontavo tvorą, kuri kliudytų nustatyti servitutą pagal atsakovės planą, tačiau atsakovė išmontuotą tvorą gali sumontuoti iš naujo ir taip apriboti ieškovo teisę naudotis jam priklausančiu pastatu.
Kasacinis teismas pažymi, kad atitvaro (tvoros) žemės sklype, kuriame prašoma nustatyti servitutą, buvimas nėra kliūtis nustatyti servitutą, nebent tas atitvaras yra toks, kurio negalima pašalinti, pavyzdžiui, kultūros paveldo saugotinas objektas. CK 4.113 str. 3 d. įtvirtinta, kad, nustatant servitutą, gali būti nustatyta prievolė statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti kitus darbus, kurie yra būtini servituto teisėms įgyvendinti. Vadinasi, byloje dėl servituto nustatymo paaiškėjus aplinkybei, kad nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko teises mažiausiai suvaržantį servitutą trukdo atitvaras, kuris gali būti pašalintas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir kurio pašalinimas tarnaujančiojo daikto savininkui būtų priimtinas dėl to, kad tokiu būdu būtų užtikrinta galimybė nustatyti jo teises mažiausiai suvaržantį servitutą, teismas turėtų spręsti dėl įpareigojimo pašalinti tokį atitvarą. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pašalinti atitvarą gali būti įpareigotas ir tarnaujančiojo daikto savininkas (pvz., kai su atitvaro pašalinimu susijusius veiksmus gali atlikti tik tarnaujančiojo daikto savininkas), tačiau visais atvejais atitvaras turi būti šalinamas viešpataujančiojo daikto savininko sąskaita.
Kasacinis teismas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismų nebuvo vertinta, ar ginčo teritorijoje yra priimti teritorijų planavimo sprendiniai, galintys turėti reikšmės servituto nustatymui. Pavyzdžiui, nevertinta, ar ginčo teritorijoje yra suplanuotas įvažiavimas į ginčo sklypą ir pan. Byloje nebuvo nagrinėta, ar nebūtų galima nustatyti servituto pagal atsakovės siūlomą variantą tik ištaisius trūkumą, dėl kurio jis buvo teismų atmestas, ar toje vietoje, kurioje servitutą siūlė nustatyti atsakovė, nebūtų galimas įvažiavimo įrengimas, ar nebūtų galima sklype įrengti du įvažiavimus ir pan. Taip pat byloje teismų nenagrinėta ir nevertinta, kokio dydžio servitutas (servitutai) yra būtinas pagal ieškovui nuosavybės teise priklausančio pastato paskirtį. Šiuo atveju būtent ieškovui, o ne atsakovei kilo pareiga įrodyti, kad jo prašomi nustatyti servitutai atitinka kuo mažesnių tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimų kriterijų.
Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai, iš dalies tenkindami ieškovo reikalavimus dėl servitutų nustatymo, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nenurodė pakankamai ir įtikinamų argumentų, kad nustatyti servitutai yra būtini, optimalūs, atitinka proporcingumo principą, nevaržo atsakovės teisių daugiau, nei būtina ieškovui nuosavybės teisėms į pastatą įgyvendinti.
Rezultatas
Kasacinis teismas panaikino žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus, kuriais iš dalies patenkintas ieškinys, ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-701/2022
APB PAKĖNAS IR PARTNERIAI teikia paslaugas žemės teisinių santykių srityje