Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės (draudimo bendrovės) žalos atlyginimą už eismo įvykio metu apgadintą jų automobilį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškinio dalį.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinis reguliavimas suponuoja, jog dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas.
Kasacinis teismas nurodė, kad sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks nuvertėjimas ir jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikant standartizuotą būdą. Tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos transporto priemonės senumas bei rida. Be to, konkrečioje byloje gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Dėl to kasacinis teismas padarė išvadą, kad tam tikrais konkrečiais atvejais naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio.
Kasacinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, nėra tas teisės aktas, kuris reguliuotų standartizuotą žalos, padarytos eismo įvykiu dėl sugadintos transporto priemonės, dydį. Minėtas teisės aktas yra skirtas turto vertintojams, atitinkamais atvejais nustatantiems transporto priemonės vertę. Todėl ir atsakovės apskaičiuotą sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nusidėvėjimo dydį, grindžiamą Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytu apskaičiavimo principu, kasacinis teismas pripažino hipotetiniu ir nepakankamu, siekiant pagrįsti realų sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nusidėvėjimo dydį. Kadangi atsakovė nesinaudojo savo procesine teise dėl ekspertizės realiam nusidėvėjimo dydžiui nustatyti skyrimo, kasacinis teismas sprendė, kad ji nepaneigė nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019