Ieškovė bankrutuojanti bendrovė prašė teismo priteisti iš atsakovių (ieškovės verslo perėmėjų) žalos, padarytos neperėmus darbuotojų, kurios buvo vaiko priežiūros/motinystės atostogose, atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, o apeliacinės instancijos teismas sumažino priteisto žalos atlyginimo dydį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 138 straipsnio redakcijos, patvirtintos 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, tikslas – įgyvendinti Direktyvą 2001/23/EB; tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimus; iš Direktyvos nuostatų išplaukia, kad joje įtvirtinta darbuotojų garantija įmonės, verslo ar įmonės ar verslo dalies perdavimo atveju remiasi savaiminio darbo santykių perėjimo principu, t. y. perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Kasacinis teismas konstatavo, kad UAB „Čilija“ atskyrimo sąlygos su visais priedais (toliau – Atskyrimo sąlygos) dėl darbo santykių tęstinumo iš esmės atitiko Direktyvos nuostatas, išskyrus tai, kad Atskyrimo sąlygose pasisakoma ne apie perdavėjo teisių ir pareigų perdavimą perėmėjams, o apie darbuotojų perkėlimą. Kasacinio teismo vertinimu, sąvokos „darbuotojų perkėlimas“ pavartojimas Atskyrimo sąlygose šioje byloje kilusio ginčo kontekste neteikia pagrindo paneigti ar kitaip aiškinti Direktyvos nuostatose įtvirtintą savaiminį darbo santykių perėjimo principą, t. y. kad perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš perdavimo dieną galiojančių darbo santykių, perduodamos perėmėjui. Darbo teisiniuose santykiuose darbdavio teises ir pareigas darbuotojui įgyvendina jomis disponuojantis asmuo, t. y. darbdavys. Esant automatinio darbo santykių tęstinumo pagrindui jomis disponuoja naujasis darbdavys, kurios jam pereina iš senojo. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darė išvadą dėl atsakovių pareigos atlikti aktyvius veiksmus atitinkamų darbuotojų atžvilgiu egzistavimo. Kasacinis teismas sprendė, kad teismai atsakovių veiksmus (neveikimą), joms netęsus darbo santykių su atitinkamais darbuotojais, o šiuos palikus ieškovei ir taip netinkamai įvykdžius Atskyrimo sąlygų nuostatas, pagrįstai įvertino kaip nerūpestingą elgesį, sudarantį pagrindą konstatuoti kaltus neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Šie neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė žalos ieškovei atsiradimą, nes, šiai bylai išspręsti reikšmingos piniginės prievolės, dėl kurių ieškovės bankroto byloje pareikšti kreditorių reikalavimai turėjo tekti išimtinai atsakovėms, o pastarosios, neperėmusios darbdavio teisių ir pareigų, tokių prievolių išvengė, taip iš esmės sutaupydamos ieškovės sąskaita. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį ir padidino ieškovei iš atsakovių priteisto žalos atlyginimo dydį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017