Bylos esmė
Byloje sprendžiama dėl kelio servituto nustatymo teismo sprendimu, kai servitutas nustatytas žemės sklypo detaliajame plane.
Ieškovė kreipėsi į teismą ir, be kita ko, prašė nustatyti atsakovui priklausančiam žemės sklypui neatlygintinį kelio servitutą pagal parengtą žemės sklypo planą. Ieškovė nurodė, kad į savo sklypą anksčiau patekdavo tik per atsakovui priklausančio žemės sklypo dalį.
Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo patvirtintas ieškovei priklausančio sklypo detalusis planas, žemės sklypas padalytas į du sklypus. Vėlesniu Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pakeistas žemės sklypo detalusis planas ir pertvarkytas vienas iš detaliuoju planu suformuotų žemės sklypų, t. y. jis buvo padalytas ir buvo nustatyti suformuotų žemės sklypų naudojimo reglamentai. Visuose detaliojo plano sprendiniuose nustatytas servitutas.
Kelias, kuriam nustatytas servitutas detaliajame plane, yra suplanuotas per du sklypus (ieškovės ir atsakovo). Atsakovas yra pasirašęs detaliojo plano brėžinį, kuriame pažymėti sprendiniai dėl servituto nustatymo. Patvirtinus detalųjį planą, notarine tvarka nebuvo sudarytas susitarimas ir servitutai neįregistruoti. Atsakovas nesutiko sudaryti tokio susitarimo. Jis pastatė tvorą detaliajame plane nustatyto servituto vietoje, užtvėrė kelio, kuriame nustatytas servitutas, dalį, todėl ieškovė nebeteko teisės naudotis keliu, turi važiuoti per šaligatvio bortus arba įsirengti kitą kelią.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas ieškinį iš tenkino. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nustatė atsakovui priklausančiam žemės sklypui kelio servitutą pagal parengtą žemės sklypo planą, kitus ieškovės reikalavimus atmetė, o bylos dalį dėl atlyginimo už servituto ieškovės naudai nustatymą dydžio grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kasacinio teismo išaiškinimai
Pagal CK 4.124 str. 1 d., servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.124 str. 2 d. įtvirtinta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.124 str. 1 ir 2 d. nuostatas, konstatavo, kad iš servituto kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančio servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Kadangi servitutas riboja tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisę, todėl duomenų apie tokį suvaržymą įregistravimas, be kita ko, yra susijęs su to daikto savininko arba teisėto naudotojo, taip pat asmenų, kurie ketina įsigyti šį daiktą ar įgyti teisę juo naudotis, nuosavybės teisių apsauga. Taigi, CK 4.124 str. 2 d. nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją.
Servituto nustatymas teismo sprendimu – vienas iš servituto nustatymo pagrindų, pagal CK 4.126 str. 1 d., teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą.
Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.
Kasacinio teismo nutartyse pasisakyta, kad servituto nustatymui gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais dokumentais, be kita ko, detaliaisiais planais; bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis privalomais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais. Detaliuosiuose planuose gali būti nustatomas reikalingų servitutų poreikis. Šiame kontekste pažymėtina, kad detalusis planas nėra administracinis aktas, kuriuo pagal įstatymą gali būti nustatytas servitutas, todėl servituto poreikio nustatymas ar servituto siūlymas detaliajame plane nesukelia servituto teisinių padarinių.
Servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas; nors teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 str.).
Siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorijų planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 str.). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 str.), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 str.).
Aplinkybė, kad žemės sklypo savininkas sutiko su žemės sklypo detaliuoju planu, kuriame nustatytas servitutas, bet vėliau atsisakė sudaryti sutartį dėl servituto nustatymo, taip pat turi būti vertinama teismo kartu su visomis servitutui nustatyti reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, nepaneigia pareigos nustatyti objektyvios servituto būtinybės aplinkybę. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nustatant servitutą sandoriu taikytinas sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.), reiškiantis šalių teisę laisvai spręsti, ar sudaryti sutartis, ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas; pagal CK 6.156 str. 2 d., draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savarankiškas įsipareigojimas sudaryti sutartį.
Kasacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovui nesutikus notarine tvarka susitarti dėl kelio servituto nustatymo, ieškovė turėjo įrodyti, kad servituto nustatymas atsakovo žemės sklype yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas įgyvendinti ieškovės interesus naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu.
Šiuo atveju objektyvi servituto nustatymo būtinybė neįrodyta – ieškovė turi realią galimybę patekti į jai priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius ir nenustačius servituto atsakovo žemės sklypui, naudodamasi įvažiavimu, kurį įrengė atsakovui užtvėrus įvažiavimą per savo sklypą, be to, ieškovė neįrodė, jog neįmanoma normaliomis sąnaudomis jos nekilnojamojo turto naudoti pagal paskirtį nesant nustatyto servituto, nes egzistuoja galimybė jos naudojamą įvažiavimą paplatinti. Ta aplinkybė, kad ieškovė tam tikru metu važinėdavo per atsakovo sklypą, nesukuria pagrindo nustatyti servitutą. Teismas nusprendė, jog detalusis planas, jo pakeitimo dokumentai ir aiškinamieji raštai neįrodo, kad į ieškovės žemės sklypą nėra galimybės patekti kitaip nei nustačius servitutą atsakovo žemės sklype.
Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo, nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog servitutas nustatytas detaliajame plane, su kurio sprendiniais atsakovas sutiko detaliojo plano rengimo metu, ir nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą nustatyti servitutą, nenustatęs CK 4.126 str. įtvirtintos būtinos sąlygos nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi).
Rezultatas
Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-469/2025
APB PAKĖNAS IR PARTNERIAI teikia paslaugas žemės teisinių santykių srityje
Sekite mūsų naujienas Facebook