Bylos esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, ieškovo pareigą įrodyti šį faktą, įrodinėjimo naštos paskirstymą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, draudimą peržengti apeliacinio skundo ribas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas 2002 – 2019 m. gyveno JAV ir tuo laikotarpiu nusprendė parduoti Lietuvoje turėtus žemės sklypus. Už žemės sklypus gautas lėšas ieškovas paskolino atsakovams – dukteriai ir jos sutuoktiniui – žemės sklypui įsigyti ir namui statyti. Atsakovams pritrūko pinigų, todėl jie prašė ieškovo dar paskolinti. Ieškovas atsakovams siuntė lėšų iš JAV 11 kartų. Iš viso ieškovas paskolino atsakovams 165 354,44 Eur. Ieškovo teigimu, paskola nebuvo terminuota, tačiau atsakovai prašė nereikalauti grąžinti skolos, iki namas bus pastatytas ir parduotas. Atsakovai namą įrengė, pardavė jiems priklausantį butą ir persikėlė gyventi į namą, o ieškovui pareikalavus grąžinti skolą, jos negrąžino, nurodė, kad namas reikalingas jiems gyventi, o skolos grąžinti neturi iš ko.
Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų – dukters ir jos sutuoktinio – 165 354,44 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos (CK 6.237 str.) ir ieškinį tenkino iš dalies – priteisė 165 147,25 Eur ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad buvo pakankamas pagrindas šalių teisinius santykius kvalifikuoti kaip paskolos (CK 6.870 str.), šiuo aspektu pakeitė pirmosios instancijos teismo motyvuojamąją dalį, papildė rezoliucinę dalį ir paliko kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą.
Kasacinio teismo išaiškinimai
Dėl paskolos sutarties sudarymo ir ieškovo įrodinėjimo pareigos
Kasacinis teismas išaiškino, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.), todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino.
Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo fakto. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.).
Kasacinis teismas nurodė, kad ieškovui šioje byloje pareiškus reikalavimą grąžinti skolą, įrodinėjimo dalyką byloje sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: kad pinigai buvo perduoti ieškovo ir kad jie buvo perduoti atsakovams būtent kaip paskola. Ieškovas aplinkybę, kad pinigai buvo perduoti, įrodinėjo mokėjimo pavedimais. Byloje nustatyta, kad atsakovai gavo iš ieškovo 165 354,44 Eur.
Kasaciniame skunde atsakovai teigė, kad byloje nėra įrodymų, jog jie įsipareigojo ieškovui grąžinti pinigus, nors tokia pareiga nustatyta būtent skolą prašančiam priteisti ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas byloje konstatavo, kad nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių atsakovų įsipareigojimą grąžinti paskolą ar paskolos grąžinimo datą, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą konstatuoti šalių paskolos teisinius santykius. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis įrodymų visetu – mokėjimo pavedimais, šalių elektroniniu susirašinėjimu, jų paaiškinimais, liudytojų parodymais, lėšų panaudojimo lentelėmis-ataskaitomis.
Kasacinis teismas pasisakė, kad nors atsakovai kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad ieškovo pinigų pervedimai yra be mokėjimo paskirties nurodymo ir savaime neįrodo pinigų perdavimo būtent paskolos sutartimi fakto, tačiau šie mokėjimai yra tiesioginis rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, kad atsakovai pinigus gavo, o netiesioginiai įrodymai, kurių visuma rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas paskolos faktą, buvo leistini pagal CK 1.93 str. 6 d. 4 p. (nes atsakovė yra ieškovo artima giminaitė (duktė)). Byloje esantys įrodymai buvo surinkti tinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą (teikti ieškovo, įrodinėjančio paskolos sutarties faktą), neprieštaravo vieni kitiems ir jų visuma leido daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
Kasacinis teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą. Tai, jog apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip, negu tai būtų palanku atsakovams, nereiškia atsakovų nurodomų įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 178, 185 str.) pažeidimo.
Dėl draudimo peržengti apeliacinio skundo ribas ir teisinių santykių kvalifikavimo
Kasacinis teismas pasisakė, kad draudimas peržengti apeliacinio skundo ribas nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali remtis tik apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir įrodymais. Apeliaciniame procese dalyvauja priešingų interesų turinčios šalys. Pagal CPK 318 str. 1 d. šalys privalo raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, nurodo byloje reikšmingas aplinkybes, teisinius argumentus. Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, neminimais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų.
Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas priklauso ne šalių, o teismo kompetencijai, nepriklausomai nuo teismo instancijos, taip pat į byloje teiktų procesinių dokumentų turinį, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas neišėjo už ieškinio ribų patenkinęs ieškovo reikalavimą kitu nei ieškinyje nurodytu pagrindu, o apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs šalių teisinių santykių kvalifikaciją, neišėjo nei už ieškinio, nei už apeliacinio skundo ribų. Kadangi apeliacinės instancijos teismas vertino tik byloje nustatytas ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, neperžengė ieškovo pirminio reikalavimo, į kurį atsakovai turėjo visas procesines galimybes pateikti atsikirtimus, ribų, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas šioje byloje priėmė siurprizinį sprendimą tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu.
Rezultatas
Kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023
APB PAKĖNAS IR PARTNERIAI teikia paslaugas sutarčių teisės srityje