Kas yra servitutas ir kaip jis nustatomas?
Civilinis kodeksas (CK) apibrėžia servitutą kaip teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuri suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimą, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 str.). Paprasčiau tariant, servituto teisė jos turėtojui suteikia galimybes naudotis svetimu daiktu.
CK 4.124 str. 1 d. numatyta, kad servitutai gali būti nustatomi įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir administraciniu aktu.
Pagal CK 4.126 str. 1 d., teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi, servitutas CK 4.126 str. pagrindu nustatomas esant dviem sąlygoms: kai yra savininkų nesutarimas ir būtinybė nustatyti servitutą tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.
Panagrinėkime paprastą pavyzdį: Rimas turi žemės sklypą, bet negali į jį patekti, nes nėra įvažiavimo, t. y. Rimas negali tinkamai naudotis savo žemės sklypu pagal paskirtį. Vienintelis įmanomas patekimas į jam priklausantį žemės sklypą yra per kaimynui Sigitui priklausantį besiribojantį žemės sklypą. Taigi, Rimui reikalingas kelio servitutas per Sigitui priklausantį žemės sklypą. Rimas su Sigitu gali susitarti draugiškai sudarydami sandorį dėl servituto nustatymo. Tačiau ką daryti Rimui, jei Sigitas nesutinka su servituto nustatymu? Tokiu atveju Rimas yra priverstas kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.
Servituto nustatymo sąlygos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo yra išsamiai ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t.y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (2018-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (2019-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).
Taigi, asmuo, prašantis teismo nustatyti servitutą, turi pareigą pagrįsti, kad jo prašomas nustatyti servitutas yra būtinas, nes nėra jokios kitos galimybės naudoti jam priklausantį daiktą pagal paskirtį, kaip tik apribojant kito savininko teises. Prašydamas servituto nustatymo, asmuo turi parengti servituto nustatymo planą (schemą), pagal kurį suprojektuojamas tokių matmenų, konfigūracijos ir išsidėstymo servitutas, kuris sukeltų kuo mažesnius nepatogumus ir minimaliai apribotų tarnaujančiojo daikto savininko teises.
Servituto atlygintinumas
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (2011-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011).
CK 4.129 str., be kita ko, nustato, kad teismo sprendimu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (2009-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016). Teismai taip pat vertina aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. Turto rinkos kaina pagal teismų praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (2017-05-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017).
Kasacinis teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl servituto atlygintinumo, reikia vadovautis, pirma, kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais, t. y. atlyginimas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti proporcingas jo patiriamiems turtiniams praradimams, ir, antra, ar dėl nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydžio nesusidarys sąlygos vienai iš šalių nepagrįstai praturtėti (2017-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017).
Taigi, kiekvienu atveju, sprendžiant servituto atlygintinumo klausimą, atsižvelgiama į konkrečios bylos faktines aplinkybes, pradedant prašomo nustatyti servituto dydžiu, tarnaujančiojo daikto apribojimų apimtimi, baigiant konkrečių turtinių nuostolių dydžio nustatymu.
LRT Radijo byla: