Ieškovai teismo prašė nustatyti neatlygintinį 9 metrų pločio kelio ir antžeminių bei požeminių komunikacijų servitutą per atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pagal ieškovų pateiktus dokumentus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškinį.
Kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog ieškovai reikalavimą dėl ginčo servituto nustatymo suformulavo remdamiesi 2014 m. parengtu žemės sklypo (-ų) formavimo ir pertvarkymo projektu, kuriame nustatytas įrengti ieškovų nurodomas 9 metrų pločio kelias, taip pat rėmėsi 2019 m. parengta servituto nustatymo schema, kurioje nurodytas suformuoti reikalingas 9 metrų pločio kelio ir inžinerinių tinklų servitutas per atsakovės žemės sklypą.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnis). Kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, tai yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis). Jeigu jų ir kitų įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra pakankami, atitinka įstatymo reikalavimus ir šalių interesus tiek, kad patenkina viešpataujančiojo daikto poreikius ir pernelyg nesuvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teisių, tai teismas gali patvirtinti prašomą servitutą tokį, koks buvo siūlymuose. Kitu atveju teismas gali nepatvirtinti siūlyme dėl servituto projektuoto servituto dydžio, jeigu minėtų reikalavimų toks siūlymas neatitiko. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į ieškovų pateiktą servituto nustatymo schemą, žemėtvarkos planavimo dokumentą ir kitus bylos įrodymus bei teismų byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad teismai pagrįstai pripažino, jog ginčo atveju tokio dydžio (9 metrų) kelio servitutas nebuvo įrodytas kaip būtinas. Vien tik žemės sklypo projektavimo dokumentų pateikimas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad ieškovams 9 metrų pločio kelio servitutas yra objektyviai būtinas ir kad nėra galimybės patenkinti ieškovų poreikių nustatant siauresnio pločio servitutą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teismas reikalavimų dėl servituto nustatymo nesprendžia iš dalies, nes sprendimas dėl servituto nustatymo priimamas patvirtinant tikslius tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto apribojimus, kurie prireikus atvaizduojami planuose.
Atsižvelgiant į tai, kad servitutas, kaip nuosavybės suvaržymas, turi būti tikslus ir aiškus, tai jis nustatomas pagal pateiktą planą, kuris grafiškai atvaizduoja būtinų apribojimų dydį. Kadangi servituto planas yra būtina ieškinio dalis, tai jo nesant byla negali būti nagrinėjama. Šioje byloje esant duomenų, jog šalys teismo proceso metu sprendė klausimą dėl kito dydžio servituto nustatymo, tačiau byloje nebuvo pateiktas kitas konkretus servituto nustatymo planas, darytina išvada, kad, byloje ieškovui neįrodžius reikalavimo nustatyti 9 metrų pločio kelio servitutą pagal jo teiktą planą, teismams nebuvo teisinio pagrindo nustatyti kitokį servitutą nei apibrėžtas ieškovų pateiktoje servituto nustatymo schemoje, todėl ieškovų reikalavimas pagrįstai buvo atmestas. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021