202101.03

prašė teismo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Pirmosios instancijos
patvirtino ieškovės ir tam tikrų atsakovų sudarytą dalinę taikos sutartį pagal ieškovės
pateiktą žemės sklypo planą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį ir atsisakė patvirtinti
dalinę taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, nustačius žemės sklypo
naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo planą, pažeidžiamos atsakovės Lietuvos
Respublikos, kaip žemės sklypo bendraturtės, taip pat žemės sklypo naudotojų teisės ir teisėti
interesai.
Byloje nustatyta, kad žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovų bendroji dalinė .
Ieškovei priklausanti žemės sklypo dalis yra antra pagal dydį po atsakovei Lietuvos Respublikai
priklausančios dalies ir sudaro apie 31 procentą viso žemės sklypo ploto. Žemės sklype yra
gyvenamosios pagrindinės naudojimo paskirties pastatas – gyvenamasis namas. Dalis gyvenamojo
namo patalpų savininkų yra kartu ir žemės sklypo (ieškovė ir atsakovai), tačiau likusi
dalis – 14 gyvenamojo namo patalpų savininkų (tretieji asmenys) valstybinės žemės nėra išsipirkę
ar išsinuomoję (yra faktiniai ). Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovės
pateiktame teismui tvirtinti daline taikos sutartimi žemės sklypo plane nėra nustatyta Lietuvos
Respublikai, kaip žemės sklypo bendraturtei, paskiriama individualiai naudotis žemės sklypo
konkreti tiksliai nustatyta atitinkamo dydžio dalis ir jos išsidėstymas. Lietuvos Respublikai naudotis
skiriamo žemės sklypo dalis nustatyta tik bendrai su kitais bendraturčiais naudotis skiriamuose
žemės sklypo plotuose.
nurodė išsamią ir nuoseklią savo praktiką bylose dėl naudojimosi
bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo, pažymėjo, kad teismas, spręsdamas
bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos
nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama , turi paisyti
visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tretieji asmenys – nėra ginčo žemės
sklypo bendraturčiai, jų, kaip valstybinės žemės sklypo dalies naudotojų, teisės išvestinės iš žemės
sklypo savininko – valstybės, todėl nustatant žemės sklypo naudojimosi tvarką jų, kaip teisėtų
valstybinės žemės naudotojų, sutikimas nėra reikalingas. Kita vertus, kasacinis teismas yra
išaiškinęs, kad valstybė, dalyvaudama susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo su kitais
žemės bendraturčiais, turi paisyti butų ir kitų statinių savininkų teisių, kurios kilo iš įstatymo –
teisės į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams
ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą
arba teisės įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies
1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šių teisių įgyvendinimas pagal nurodytą teisinį
reglamentavimą neatskiriamas nuo poreikio eksploatuoti statinį vertinimo, o tai suponuoja valstybės
pareigą užtikrinti tokio susitarimo tarp žemės bendraturčių dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo
sudarymą, kuris nepažeistų įstatymu ginamų statinių (butų) savininkų teisių. Nacionalinė žemės
tarnyba šioje byloje nesutiko su taikos sutartimi prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu
tvarka, nurodydama, kad ji neatitinka patalpų savininkų ir žemės sklypo naudotojų interesų.
Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šios bylos atveju valstybei, kuriai priklauso didžiausia
žemės sklypo dalis, individualiai skirtina naudotis dalis žemės sklypo plane iš viso nenustatyta, nors
nebuvo kliūčių ieškovei siūlyti teismui žemės sklypo dalies skyrimo naudotis valstybei variantą.
Teismui patvirtinus tokią žemės sklypo naudojimosi tvarką, pažeidžiami ne tik valstybės interesai,
bet ir žemės sklypo naudotojų – patalpų bendraturčių, kurie turi teisę naudotis atitinkama žemės
sklypo, reikalingo visam pastatui eksploatuoti, dalimi, ją išsinuomoti arba įsigyti teisės aktų
nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismas, patvirtindamas taikos sutartį ir tenkindamas ieškinio reikalavimus, pareikštus Lietuvos
Respublikai, nustatęs naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal pateiktą projektą be valstybei
nustatytos individualiai naudotis žemės sklypo dalies, nepaisė visų bendrosios dalinės nuosavybės
dalyvių įstatymų saugomų interesų, priėmė tik vienai pusei priimtiniausią sprendimą, neatsižvelgė į
visų ginčo šalių turimas bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Kasacinio teismo vertinimu, teismui
teikiant tvirtinti naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektą nebuvo įgyvendinta įstatyme
įtvirtinta kiekvieno visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti
vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais bei išnaudoti visas
galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos
kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams
ginčo sprendimo būdo.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo
nutartį nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020