202101.03
Bylos esmė

Ieškovė prašė teismo nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. patvirtino ieškovės ir tam tikrų atsakovų sudarytą dalinę taikos sutartį pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo planą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį ir atsisakė patvirtinti dalinę taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad, nustačius žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo planą, pažeidžiamos atsakovės Lietuvos Respublikos, kaip žemės sklypo bendraturtės, taip pat žemės sklypo naudotojų teisės ir teisėti interesai.

Byloje nustatyta, kad žemės sklypas yra ieškovės ir atsakovų bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovei priklausanti žemės sklypo dalis yra antra pagal dydį po atsakovei Lietuvos Respublikai priklausančios dalies ir sudaro apie 31 procentą viso žemės sklypo ploto. Žemės sklype yra gyvenamosios pagrindinės naudojimo paskirties pastatas – gyvenamasis namas. Dalis gyvenamojo namo patalpų savininkų yra kartu ir žemės sklypo bendraturčiai (ieškovė ir atsakovai), tačiau likusi dalis – 14 gyvenamojo namo patalpų savininkų (tretieji asmenys) valstybinės žemės nėra išsipirkę ar išsinuomoję (yra faktiniai žemės sklypo naudotojai).

Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovės pateiktame teismui tvirtinti daline taikos sutartimi žemės sklypo plane nėra nustatyta Lietuvos Respublikai, kaip žemės sklypo bendraturtei, paskiriama individualiai naudotis žemės sklypo konkreti tiksliai nustatyta atitinkamo dydžio dalis ir jos išsidėstymas. Lietuvos Respublikai naudotis skiriamo žemės sklypo dalis nustatyta tik bendrai su kitais bendraturčiais naudotis skiriamuose žemės sklypo plotuose.

Kasacinio teismo išaiškinimai

nurodė išsamią ir nuoseklią savo praktiką bylose dėl naudojimosi objektu tvarkos nustatymo, pažymėjo, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų.

pažymėjo, kad tretieji asmenys – patalpų nėra ginčo žemės sklypo bendraturčiai, jų, kaip valstybinės žemės sklypo dalies naudotojų, teisės išvestinės iš žemės sklypo savininko – valstybės, todėl nustatant žemės sklypo naudojimosi tvarką jų, kaip teisėtų valstybinės žemės naudotojų, sutikimas nėra reikalingas. Kita vertus, yra išaiškinęs, kad valstybė, dalyvaudama susitarime dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo su kitais žemės bendraturčiais, turi paisyti butų ir kitų statinių savininkų teisių, kurios kilo iš įstatymo – teisės į teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio žemės sklypo, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nuomą arba teisės įsigyti tokią žemę nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šių teisių įgyvendinimas pagal nurodytą teisinį reglamentavimą neatskiriamas nuo poreikio eksploatuoti statinį vertinimo, o tai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti tokio susitarimo tarp žemės bendraturčių dėl žemės naudojimo tvarkos nustatymo sudarymą, kuris nepažeistų įstatymu ginamų statinių (butų) savininkų teisių.

Nacionalinė žemės tarnyba šioje byloje nesutiko su taikos sutartimi prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka, nurodydama, kad ji neatitinka patalpų savininkų ir žemės sklypo naudotojų interesų. taip pat pažymėjo, kad šios bylos atveju valstybei, kuriai priklauso didžiausia žemės sklypo dalis, individualiai skirtina naudotis dalis žemės sklypo plane iš viso nenustatyta, nors nebuvo kliūčių ieškovei siūlyti teismui žemės sklypo dalies skyrimo naudotis valstybei variantą. Teismui patvirtinus tokią žemės sklypo naudojimosi tvarką, pažeidžiami ne tik valstybės interesai, bet ir žemės sklypo naudotojų – patalpų bendraturčių, kurie turi teisę naudotis atitinkama žemės sklypo, reikalingo visam pastatui eksploatuoti, dalimi, ją išsinuomoti arba įsigyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl nurodytų priežasčių konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas taikos sutartį ir tenkindamas ieškinio reikalavimus, pareikštus Lietuvos Respublikai, nustatęs naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal pateiktą projektą be valstybei nustatytos individualiai naudotis žemės sklypo dalies, nepaisė visų dalyvių įstatymų saugomų interesų, priėmė tik vienai pusei priimtiniausią sprendimą, neatsižvelgė į visų ginčo šalių turimas bendrosios dalinės nuosavybės dalis.

Kasacinio teismo vertinimu, teismui teikiant tvirtinti naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo projektą nebuvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta kiekvieno bendraturčio pareiga visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais bei išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto (žemės sklypo), nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visiems bendraturčiams ginčo sprendimo būdo.

Rezultatas

paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020

APB PAKĖNAS IR PARTNERIAI teikia paslaugas žemės teisinių santykių srityse

Sekite mūsų naujienas Facebook