202002.17

Ieškovė (juridinis asmuo) prašė priteisti iš atsakovės (fizinio asmens) negrąžintą paskolą bei palūkanas. Ieškovė savo reikalavimą kildino iš vartojimo kredito sutarties. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį patenkino.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis. Teismai turi atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus. Teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą išlieka ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

Kasacinis teismas nurodė, kad informacijos atskleidimo pareiga vartojimo kredito teisiniuose santykiuose turi esminę reikšmę. Būtent tinkamai ir laiku vartotojui suteikta informacija užtikrina vartojimo kredito rinkos skaidrumą ir leidžia vartotojui palyginti teikiamų kreditų pasiūlą. Be to, suteikia galimybę vartotojui įvertinti įsipareigojimų apimtį ir nuspręsti įsigyti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad sutarties sąlygos, nustatančios mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką, taip pat vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, yra pagrindinį vartojimo kredito sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos, priskirtinos pagrindinei vartojimo kredito gavėjui būtinai atskleisti informacijai. Pagrindinių sutarties sąlygų kontrolė sąžiningumo aspektu yra ribota, t. y. ji galima tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos yra neskaidrios (išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai).

Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitiktis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų vartojimo toliau negalėtų galioti. Todėl tokiu atveju visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija.

Kasacinis teismas taip pat akcentavo pareigos tinkamai įvertinti kredito gavėjo kreditingumą svarbą. Tokia kredito davėjo pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnyje. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, jam tenka ir šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalį (kreditų suteikimo metu galiojusios redakcijos; nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos 8 straipsnio 7 dalį), kai vartojimo kredito davėjui netinkamai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos ar netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą 12 įmokų mokėjimą, vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais. Bylai aktualios 2012 m. sausio 1 d. Vartojimo kredito įstatymo redakcijos (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1684) 21 straipsnis nustatė reikalavimus bendrai vartojimo kredito kainai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad bendra turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Pagal 3 dalį teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintas bendros vartojimo kredito kainos kontrolės institutas atskiras nuo sutarčių sąlygų kontrolės taikant nesąžiningų sąlygų institutą, nes skiriasi šių dviejų institutų taikymo pagrindai ir pasekmės. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę ne pripažinti nesąžiningą sutarties sąlygą negaliojančia, o sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šie du institutai gali būti taikomi greta, t. y. vartojimo kredito sutarties sąlygą įvertinus pagal CK 6.2284 straipsnyje nustatytus nesąžiningų sąlygų kriterijus, po to, jei reikia arba tiek, kiek netaikoma pagal CK 6.2284 straipsnį (pvz., jei tai yra pagrindinį dalyką apibrėžianti sąlyga ir ji yra aiški ir suprantama), taikomas Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnis.

Kasacinis teismas išaiškino, kad nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje) įtvirtintos teisinės pasekmės. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį. Nors tik nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog, be netesybų ir mokesčių pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikymo, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui papildomai netaikomos ir palūkanos, tačiau toks įstatymo pasikeitimas nedraudžia mažinti vartojimo kredito kainos pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki šio Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo sudarytoms sutartims.

Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį. Kadangi nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos sutarties 7.1 punkte nustatytas kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 5 kartus didesnis nei Vartojimo kredito įstatyme nustatytas maksimalus dydis, turėtų būti sprendžiama dėl šios sutarties sąlygos sąžiningumo ar niekinio jos pobūdžio pagal CK 1.80 straipsnį.

Konstatavęs, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintos pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo sutartis ir vertinti vartojimo sutarties sąlygas jų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu aspektu, dėl to neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 5, 8 ir 11 straipsnių normas, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, kasacinis teismas teismų procesinius sprendimus panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020