Ieškovė prašė pripažinti jai teisę reikalauti draudimo išmokos už sūnaus patirtą sveikatos sutrikdymą ir atitinkamai atsakovei (draudimo kompanijai) – prievolę šią išmoką išmokėti. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. sūnus patyrė nelaimingą atsitikimą. Tą pačią dieną ieškovė sumokėjo draudimo įmoką pagal 2017 m. rugsėjo 6 d. draudimo sutartį, tačiau atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad įvykio metu apdraustasis nebuvo apsidraudęs. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė.
CK 6.996 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Ar ginčo draudimo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kitokio draudimo sutarties įsigaliojimo momento, turi būti nustatyta vertinant draudimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Kasacinio teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad tarp šalių (ieškovės ir atsakovės) susiklostė ilgamečiai besitęsiantys draudimo sutartiniai santykiai, draudimo sutartimis buvo nustatytas nepertraukiamas draudimo laikotarpis, turi esminę reikšmę aiškinant ginčo draudimo sutarties įsigaliojimo momentą. Be to, šioje situacijoje taip pat reikšminga aplinkybė, kad draudikas nekoregavo draudimo laikotarpio nei tuo atveju, kai draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai, nei tuo atveju, kai draudimo įmoka buvo sumokėta diena anksčiau nei sutartyje nurodyta draudimo laikotarpio pradžia. Dėl tokio šalių elgesio kasacinis teismas darė išvadą, kad iš esmės draudimo sutartis galiojo nepertraukiamai, todėl draudimo sutarties įsigaliojimas nepriklausė nuo draudimo įmokos sumokėjimo.
Kasacinis teismas konstatavo, kad ši draudimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jai taikytinas nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolės institutas. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma tokioms vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Byloje buvo vertinama ginčo draudimo sutartyje nustatyta sutarties sąlyga, apibrėžianti draudimo laikotarpį: „Galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val. Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“. Kasacinis teismas sprendė, kad sutarties sąlygos dalis „Galioja nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 9 d. 24.00 val.“ yra individualiai suderėta sąlyga, nurodanti konkretų draudimo laikotarpį. Tačiau likusi paminėta sąlygos dalis nebuvo šalių aptarta, todėl kasacinis teismas vertino jos atitiktį sąžiningumo reikalavimui. Nors ši ginčo sąlyga gramatiškai suformuluota aiškiai, kasacinis teismas pažymėjo, kad dėl savo santykio su kitomis sutarties sąlygomis bei atsižvelgiant į draudiko elgesį apžvelgiamu atveju ji klaidina vartotoją dėl jam tenkančių ekonominių padarinių. Viena vertus, ji prieštarauja Taisyklių bendrųjų sąlygų punktui, nustatančiam, kad draudimo apsauga įsigalioja kitą dieną 00.00 val. po pinigų gavimo dienos. Net pats draudikas suklydo dėl draudimo apsaugos galiojimo vertinimo. Kita vertus, vertinant šią sutarties sąlygą kartu su sąlyga, apibrėžiančia draudimo laikotarpį konkrečiomis datomis ir valandomis, kaip sukuriančią darnią sutarties įsigaliojimo ir draudimo apsaugos laikotarpio pradžios sistemą, jos nėra pagrindo laikyti aiškia ir suprantama vidutiniam vartotojui atsižvelgiant į draudiko elgesį nurodant mokėjimo dokumente draudimo įmokos sumokėjimo terminą.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme pateiktas draudimo apibrėžimas neleidžia daryti išvados, kad draudimo laikotarpio pradžia pradedama skaičiuoti dar negaliojant draudimo sutarčiai. Apžvelgiamoje byloje taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalys būtų ketinusios draudimo sutartimi nustatyti, jog draudimas pagal ginčo draudimo sutartį yra taikomas ir įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo. Draudimo apsaugos laikotarpio pradžia sutartyje nurodyta nuo 2017 m. rugsėjo 10 d. 00.00 val., tačiau draudikas 2017 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo sąskaitoje nurodė, kad ši draudimo įmoka turi būti sumokėta iki 2017 m. rugsėjo 10 d. Tai reiškia, kad draudimo įmoka gali būti sumokėta ir paskutinę termino dieną – 2017 m. rugsėjo 10 d. Jei minėtos sutarčių sąlygos būtų vertinamos kaip darni sutarties įsigaliojimo ir draudimo apsaugos laikotarpio pradžios sistemą sukurianti sąlyga, būtų galima daryti išvadą, kad draudimo sutartis įsigalioja ne nuo draudimo įmokos sumokėjimo konkrečios valandos, bet nuo tos dienos pradžios – 00.00 val. Iš draudiko procesinių dokumentų galima suprasti, kad draudikas draudimo sutarties įsigaliojimo momentą aiškina ne kaip draudimo įmokos sumokėjimo dieną, bet kaip tos dienos konkrečią valandą, tačiau toks aiškinimas prieštarauja paties draudiko elgesiui šios sutarties atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutinis vartotojas negali tikėtis, jog jam sumokėjus draudimo įmoką tą dieną, kaip nurodė draudikas, jam dar nebūtų taikoma draudimo apsauga, nors draudimo laikotarpio pradžia yra apibrėžta kaip pradedama skaičiuoti nuo 00.00 val.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kasacinis teismas sprendė, kad ginčo sutarties sąlyga „Draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką. Jeigu draudėjas sutartyje numatytu terminu nesumoka pirmos ar visos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis neįsigalioja ir anuliuojama be atskiro draudiko pranešimo praėjus 30 dienų po įmokos sumokėjimo termino“ nėra aiški ir suprantama, todėl pripažino ją nesąžininga; dėl to panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019