Ieškovas prašė pripažinti galiojančiu jo mirusios tetos ankstesnį testamentą (jos vėlesnis testamentas teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip sandoris, sudarytas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino. Pagal CK 5.35 straipsnio 2 dalį vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui, o CK 5.17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje. Išanalizavęs šių teisės normų turinį ir santykį, kasacinis teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal CK 5.35 straipsnio 2 dalį vėlesnis testamentas panaikina ankstesnį tik ta apimtimi, kuria juo panaikinamas ar pakeičiamas ankstesniajame testamente esantis patvarkymas. Todėl, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti teisiniai padariniai taikytini tik tiems anksčiau sudarytiems testamentams ar toms jų dalims (tiems patvarkymams), kurios buvo panaikintos ar pakeistos vėlesniu testamentu. Įvertinęs abiejų testatorės testamentų turinį, kasacinis teismas padarė išvadą, kad vėlesnis testamentas nepakeitė ir nepanaikino ankstesnio testamento. Šią išvadą patvirtina tai, kad visas testatorės nekilnojamasis turtas (gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalis), nurodytas ankstesniame testamente, vėlesniu testamentu paliekamas tam pačiam asmeniui – ieškovui, t. y. vėlesniame testamente iš esmės pakartotas patvarkymas dėl namo ir jo priklausinių, buvęs ankstesniame testamente. Papildomai vėlesniu testamentu ieškovui palikta testatorei priklausanti namų valdos žemės sklypo ir kiemo statinių dalis. Taigi vėlesniame testamente tik išreikšta testatorės valia dėl kito, ankstesniame testamente nenurodyto, turto – namų valdos žemės sklypo ir kiemo statinių dalies. Vėlesnis testamentas tik papildė ankstesnį, ankstesnio testamento sąlygos neprieštarauja vėlesnio testamento sąlygoms ir yra suderinamos su jomis. Dėl šios priežasties testatorei sudarius vėlesnį testamentą ankstesnis testamentas nebuvo panaikintas ar pakeistas ir jis liko galioti. Ankstesnis testamentas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo ginčijamas. Kasacinis teismas sprendė, kad šios bylos atveju vėlesnio testamento pripažinimas teismo sprendimu negaliojančiu neturi įtakos ankstesnio testamento galiojimui, todėl CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra aktualus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ankstesniame testamente nurodytam turto paveldėtojui, siekiant įgyvendinti savo, kaip testamentinio įpėdinio, teises pagal ankstesnį testamentą, nebuvo poreikio kreiptis į teismą su prašymu pripažinti galiojančiu ir taip galiojantį (nes nepakeistą, nepanaikintą ir nepripažintą negaliojančiu) ankstesnį testamentą. Tokio testamento pagrindu notaras turėjo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, o jam atsisakius tai padaryti ieškovas turėjo savo teises ginti įstatymo nustatyta tvarka skųsdamas teismui notaro atsisakymą atlikti notarinį veiksmą. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius dokumentus ir nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį atsakovėms dėl testamento pripažinimo galiojančiu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 454-969/2017