Pareiškėja prašė teismo atnaujinti terminą priimti palikimą po motinos mirties. Paskutinė palikėjos deklaruota gyvenamoji vieta buvo Latvijos Respublikoje, o po palikėjos mirties liko nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą tenkino, o apeliacinės instancijos teismas atmetė. Kasacinis teismas konstatavo, kad palikėjos turtas yra skirtingose valstybėse, t. y. paveldėjimas turi tarptautinį elementą, todėl būtina nustatyti, kurios valstybės institucijos turi jurisdikciją spręsti paveldėjimo klausimus ir kokią taikyti teisę. Teismai pagrįstai netaikė 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo, bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo nuostatų, nes palikėjos, mirusios 2008 m. gegužės 8 d., palikimo paveldėjimui jis netaikomas (Reglamento 83 straipsnis). Šioje byloje taikytina trišalė Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių. Šios sutarties 41 straipsnyje nustatyta, kad kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, įstatymai, o nekilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra turtas, įstatymai. Šios sutarties 44 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto paveldėjimo bylas nagrinėja susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra tas turtas, įstaigos. Kadangi palikėjos nekilnojamasis turtas yra Lietuvos Respublikoje, tai dėl šio konkretaus turto 15 paveldėjimo kompetentingi spręsti Lietuvos Respublikos notarai (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir Lietuvos Respublikos teismai, taikydami Lietuvos Respublikos teisę paveldėjimo klausimais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos paveldėjimo teisei būdingas universalumo principas, reiškiantis, jog palikimo priėmimas apima visą palikimą, nepriklausomai nuo to, kokios formos ir kur jis būtų. Byloje yra duomenų, kad galimai pareiškėja per tris mėnesius nuo palikėjos mirties pradėjo faktiškai valdyti kilnojamąjį turtą, esantį Latvijos Respublikoje. Kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai palikimą sudaro turtas, esantis skirtingose valstybėse, ir prašoma atnaujinti terminą priimti palikimą pagal Lietuvos Respublikos teisę, teismas turi nustatyti aplinkybes, ar pareiškėjas nėra pasinaudojęs teise priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą kurioje nors valstybėje, ir tik tada spręsti klausimą dėl termino priimti palikimą atnaujinimo. Nustačius, kad pareiškėjas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atliko veiksmus, kurie pagal savo pobūdį atitinka palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą (nesvarbu kurioje valstybėje) valdyti (CK 5.51 straipsnis), konstatuotina, kad pareiškėjas nėra praleidęs palikimo priėmimo termino. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80- 706/2017