Ieškovas prašė pakeisti teismo sprendimu nustatytą nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu, nes faktiškai jis su vaiku gyvena kartu Airijoje, priteisti iš atsakovės išlaikymą vaikui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Kasacinis teismas konstatavo, kad šeimos bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nereiškia kitų tuo pačiu ieškiniu reiškiamų reikalavimų neteismingumo, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip. Kasacinis teismas nurodė, kad apžvelgiamoje byloje nustatyta (ir dėl šios aplinkybės nėra ginčo), kad ieškovo ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Airijos Respublika), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis II bis“) nustatytomis taisyklėmis; dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) nustatytomis taisyklėmis. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamento „Briuselis II bis“ 9, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remdamasis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje. Jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus. Kasacinis teismas konstatavo, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui nagrinėti pareikštus reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 12 straipsnius, privalo egzistuoti bylos iškėlimo teisme momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento 16 straipsnį. Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Kasacinis teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai pareikštas ieškinys yra susijęs su tarptautiniu elementu, jo priėmimo klausimą sprendžiantis teismas, nustatęs, kad iš ieškinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų nėra pakankamo pagrindo spręsti dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, turi taikyti trūkumų šalinimo institutą, t. y. nurodyti ieškovui pateikti įrodymus, 13 patvirtinančius aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo. Jei ieškovas teismo nustatytu terminu pateikia atitinkamas aplinkybes patvirtinančius įrodymus arba nurodo įrodymus, kurių negali pateikti dėl objektyvių priežasčių, teismas priima ieškinį. Atsisakymas priimti Lietuvos Respublikos teismams neteismingą ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), prieš tai nepritaikius trūkumų šalinimo instituto, taikomas tais atvejais, kai teismui iš pateikto ieškinio turinio ir kartu su juo pateiktų įrodymų akivaizdu, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi atsakovė aiškiai pareiškė nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), kasacinis teismas sprendė, kad yra akivaizdu, jog neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nepatvirtina, jog reikalavimo dėl išlaikymo ir (ar) išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismingumo. Todėl ieškinio reikalavimo dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priėmimo klausimą kasacinis teismas perdavė spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 443-969/2016