Bylos esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas prašė teismo pripažinti butą jo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe, nustatyti, kad ieškovui priklauso 1/2 dalis buto ir pripažinti kredito grąžinimo prievolę bankui solidariąja.
Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove buvo pora ir po 7 draugystės metų atsakovė pasiėmė paskolą butui įsigyti. Įsigytas butas buvo apleistas, jame buvo atliekami remonto darbai. Šalys gyveno kaip šeima, tačiau dar po 3 metų nusprendė išsiskirti.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino.
Kasacinio teismo išaiškinimai
Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių ir santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis.
Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys nesusituokę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Sprendžiant ginčą dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia. Tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Taigi vien pats gyvenimo kartu ir ūkio tvarkymo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, t.y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta.
Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, bet nustatyta, kad šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.
Pagal CK 6.970 str., bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais (asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.), bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau kasacinis teismas akcentuoja, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, specifiką, kuri lemia ir įrodymų ypatumus bei jų apimtį.
Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl buto, kuris įgytas notarinės formos sandoriu, sumokant nustatytą kainą. Nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio. Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti, taip pat tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe butą, kurį, šalims gyvenant kartu, sumokėjusi pradinį įnašą asmeninėmis lėšomis ir viena pasiėmusi banko paskolą, įsigijo atsakovė. Šioje byloje ieškovas savo reikalavimo pripažinti ginčo butą bendrąja daline šalių nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad jis prisidėjo prie šio turto įgijimo ar jo išlaikymo (pvz., mokėtų dalį pradinio įnašo, paskolos, turto draudimo įmokų ir pan.) ar butas atsakovės vardu įregistruotas tik formaliai, tačiau įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu. Nors atsakovė neneigia, jog ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo buto įrengimo, tačiau nesutinka, jog šis ieškovo indėlis yra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to, lygiomis dalimis.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan.
Šioje byloje kasacinis teismas vertino, kad teismams nekonkretizavus konkrečių šalių įnašų į nesusituokusių asmenų turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, išvada dėl nesusituokusių asmenų turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją. Šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą, dėl to prezumpcijos taikymas šiuo atveju paneigė rungimosi principą civiliniame procese. Bylą nagrinėję teismai neanalizavo ir nevertino kiekvienos iš ginčo šalių individualaus indėlio kuriant (gerinant) ginčo butą, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, kadangi įrodinėjimo procesas nebuvo tinkamai užbaigtas.
Rezultatas
Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą šiam teismui perdavė nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022
APB PAKĖNAS IR PARTNERIAI teikia paslaugas šeimos teisės srityje
Sekite mūsų naujienas Facebook