Ieškovė (subrangovė) prašė priteisti įsiskolinimą už atliktus statybos rangos darbus, o atsakovė (generalinė rangovė) priešieškiniu prašė pripažinti darbų priėmimo – perdavimo aktus negaliojančiais bei sumažinti darbų kainą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą pakeitė. Kasacinis teismas nurodė, kad ginčuose dėl statybos darbų atlikimo ekspertizės išvados yra ypač dažna įrodinėjimo priemonė, nes specialių kompetencijų turintis ekspertas turi atlikti paprastai jau civilinėje byloje esančių duomenų objektyvų ir nešališką vertinimą. Ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad eksperto vertinami duomenys dažniausiai šalims yra prieinami ir iki ekspertinio tyrimo atlikimo, pavyzdžiui, darbų perdavimo–priėmimo aktai, sąmatos, defektų aktai, statybos darbų žurnalų išrašai ir kt. Kasacinis teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teisme yra įrodinėjamos tam tikros aplinkybės, kurios yra aiškiai žinomos, pavyzdžiui, atliktų statybos darbų mastas ir vertė, netinkamos kokybės darbai ir kt., kurių vertinimą jau yra atlikęs teismo paskirtas ekspertas, tai teismas, spręsdamas dėl naujų rašytinių įrodymų – kitos, ne CPK tvarka atliktos ekspertizės akto – priėmimo, turi įvertinti, ar bylos šalis pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę įrodinėti atitinkamas aplinkybes, ar jos jai buvo žinomos, ar buvo pakankamai laiko įrodymams teikti, ar teismas nesuvaržė bylos šalies teisių teikti byloje įrodymus, ar kooperavosi su šalimis renkant įrodymus (išduodavo liudijimus jiems gauti, teikė paklausimus, skyrė ekspertizes ir kt.). Jeigu teismas kooperavosi su šalimis proceso metu, nevaržė šalies procesinių teisių, o pati šalis nerodė iniciatyvos ar net piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (teikė prašymus dėl įrodymų tik teismo posėdžio dieną, neprašė skirti ekspertizės per pakankamą bylos nagrinėjimo laiką ir pan.), tai gali sudaryti pagrindą nepriimti vėliau pateiktų įrodymų. Spręsdama dėl atsakovės reikalavimo išskaityti iš ieškovės naudai priteistinos skolos 8550,40 Eur, kurie turėjo būti skirti atsakovei už suteiktas generalinės rangos paslaugas, kasacinis teismas nurodė, kad pagrindas tenkinti prašymą dėl priteisiamos sumos sumažinimo gali būti tada, kai toks prašymas yra tinkamai pareikštas ir atitinka įskaitymo sąlygas kaip priešieškinio reikalavimas. Jeigu prašymas dėl atlyginimo už generalinės rangos paslaugas nepareikštas kaip 15 priešieškinio reikalavimas, tai jis nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčo atveju atsakovė priešieškiniu nebuvo pareiškusi reikalavimo atlyginti jai už generalinės rangos paslaugas ir tokį reikalavimą pareiškė tik apeliacinės instancijos teismui, o šis jį atmetė. Kasacinis teismas pažymėjo, kad sutartyje gali būti nustatyta, jog atsiskaitymo už atliktus darbus kaina nustatoma atliekant reikalavimų sumokėti už darbus ir generalinės rangos paslaugas įskaitymą. Tačiau tokiu atveju sutartyje turi būti aiškios tai patvirtinančios nuostatos ir atitinkama sutarties vykdymo praktika. Jeigu atsiskaitymo už darbus dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarka yra neaiški, pavyzdžiui, kai sutartyje nenustatyta, kad generaliniam rangovui priklausančių mokėjimų sąskaita yra mažinamas darbų apmokėjimas, tik tarp šalių susiklosčiusi sutarties vykdymo praktika gali atskleisti sutarties šalių ketinimus ir jų tikrojo susitarimo prasmę. Kasacinis teismas darė išvadą, kad rangos sutarties sąlygose nustatyta generalinio rangovo teisė į atlyginimą už suteiktas paslaugas ir atlyginimo dydžio apskaičiavimo tvarka procentais nuo atliktų darbų apimties, nereiškia, kad sutartyje nustatytas apmokėjimo generalinei rangovei įskaitymas į atlyginimą už darbus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad į bylą taip pat nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių šalių sutarties vykdymo praktiką atliekant abipusius įskaitymus. Taigi, kasacinis teismas sprendė, kad atsakovei nereiškiant atskiro reikalavimo dėl atlyginimo už generalinės rangos paslaugas, o tik nesutinkant su priteistos skolos, ieškovei mokėtino atlyginimo už atliktus darbus, dydžiu, teismas turėjo teisę pagal sutarties turinį ir jos vykdymą spręsti, kad tai yra savarankiškas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas ir įrodytas CPK nustatyta tvarka. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017