Antstolė prašė teismo skirti skolininkei (nepilnamečio vaiko motinai) baudą išieškotojo (nepilnamečio vaiko tėvo) naudai, nes skolininkė nevykdo teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos. Vaiko motina nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto pirmo karantino metu nevykdė teismo sprendimo ir apribojo tėvo bendravimą su vaiku, nes vaiko tėvas yra ligoninėje praktikuojantis gydytojas, todėl jis turi didesnę tikimybę užsikrėsti koronavirusine infekcija (toliau ir – COVID-19, infekcija), be to, kartu su vaiku gyvena vyresnio amžiaus seneliai, kurie yra didesnės rizikos susirgti COVID-19 grupėje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, todėl ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino metu specialios gyvenimo tvarkos nustatymas neturėtų būti tapatinimas su teisės į šeimos apsaugą paneigimu. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad karantino paskelbimas Lietuvoje neribojo tėvų ir vaikų šeiminių santykių, išskyrus, jei tai buvo reikalinga dėl kitų būtinų saugaus gyvenimo priemonių, pavyzdžiui, izoliacijos grįžus iš užsienio valstybių, susirgus koronavirusine infekcija, turėjus kontaktą su sergančiuoju ir pan., taikymo, t. y. siekiant pagrindinio šio režimo paskelbimo tikslo – sustabdyti ir riboti infekcijos plitimą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors paskelbus antrąjį karantiną buvo įvesta daugiau apribojimų asmenims, pavyzdžiui, buvo nustatytas daugiau nei dviejų šeimų ir (ar) namų ūkių artimų kontaktų draudimas, įvestas asmenų judėjimo tarp savivaldybių ribojimas, tačiau tėvo (motinos) teisė ir pareiga bendrauti su nepilnamečiu vaiku, kaip ir nepilnamečio vaiko teisė palaikyti ryšius su atskirai gyvenančiu tėvu (motina), neturėtų būti ribojama per se (savaime), o tik laikantis Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų sąlygų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kai šeiminiai santykiai turi būti palaikomi tarp skirtinguose namų ūkiuose gyvenančių asmenų, pavyzdžiui, tėvo (motinos) ir vaiko, negyvenančių kartu, bendravimo sąlygų nustatymas tampa visos šeimos, apimančios ne tik tėvą (motiną) ir vaiką, bet ir jų kitus šeimos narius, interesu. Būtent dėl to tėvas (motina), negyvenantis kartu su vaiku ir siekiantis įgyvendinti savo teisę ir pareigą bendrauti su vaiku karantino režimo sąlygomis, kaip ir tėvas (motina), gyvenantis su vaiku, turi dalytis informacija tarpusavyje ne tik apie savo ir vaiko sveikatą, bet ir apie kitus jų šeimos narius. Atsižvelgdamas į pagrindines priežastis, dėl kurių skolininkė, motina, nevykdė teismo sprendimu nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, kasacinis teismas nurodė, kad šioje byloje nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu, kai buvo ribojama tėvo galimybė bendrauti su vaiku tiesiogiai, tėvas būtų sirgęs, jam būtų reikėję izoliuotis ar jam būtų buvę 21 taikytos kitos saugaus gyvenimo priemonės, dėl ko tiesioginis bendravimas su vaiku būtų buvęs nesuderinamas su geriausiais vaiko interesais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kartu su vaiku gyvenantys asmenys, kurie yra didesnės rizikos susirgti COVID-19 grupėje, yra svarbus veiksnys, į kurį turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl bendravimo su vaiku tvarkos, kaip nustatyta, vykdymo, tačiau vien tai, kad vaikas susitiks ir bendraus su tėvu (motina), negyvenančiu su juo kartu, tiesiogiai, neturėtų būti savaime riziką didinanti aplinkybė, jei nėra nustatyta sąlygų taikyti kitas saugaus gyvenimo priemones. Kasacinis teismas sprendė, kad šiuo atveju skolininkė be pakankamo pagrindo nevykdė teismo sprendimu nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos.
Kasacinis teismas pabrėžė, kad atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet ir pagal ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius. Todėl, esant poreikiui, tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui arba kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo, arba, kaip yra šiuo atveju, kreiptis dėl sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą taikymo. Tiek vieną, tiek kitą prašymą nagrinėjantis teismas turi galimybę įvertinti, ar tėvo (motinos) nuogąstavimai dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo buvo pagrįsti ir yra pakankamas pagrindas taikyti pirmiau nurodytas priemones.
Kasacinis teismas nurodė, kad tuo atveju, kai antstolis turi pakankamai duomenų pagrįstai spręsti, kad teismo sprendimu nustatyta atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka yra nevykdoma ir nėra duomenų, kad tėvas (motina) ar vaikas negalėtų bendrauti dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, ligos, išvykimo ar saugaus gyvenimo priemonių karantino metu taikymo, antstolis nėra įpareigotas parengti raginimą vykdyti sprendimą, nes tai tik dar labiau vilkintų jo vykdymo galimybę. Patvarkymas dėl informacijos pateikimo yra veiksmas, skirtas duomenims surinkti, bet jei antstolis turi pakankamai duomenų dėl teismo sprendimo nevykdymo, jis nėra įpareigotas laukti dvidešimt dienų (antstolio veiksmo apskundimo terminą), kad galėtų parengti sprendimo neįvykdymo aktą. Tam tikrais atvejais kreipimasis dėl sankcijos už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą taikymo gali būti viena geriausių priemonių, kad būtų pašalintos kliūtys vykdyti teismo sprendimą. Taip pat tai gali būti priemonė, leidžianti pateisinti buvusį teismo sprendimo nevykdymą. Antstoliui kreipusis į teismą CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu, teismas turi pareigą išklausyti abi šalis, įvertinti pateiktus duomenis ir nustatyti priežastis, dėl kurių buvo nevykdomas teismo sprendimas, ir nustatyti skolininko kaltę. Tik tokiu atveju galimas sankcijos – baudos už teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą – skyrimas.
Kasacinis teismas darė išvadą, kad nors skolininkė laikinai ir nevykdė vaiko bendravimo su išieškotoju tvarkos, tačiau išieškotojas taip pat nepakankamai kooperavosi, siekdamas palaikyti saugų santykį su vaiku, su kuriuo buvo nustatyta atitinkama bendravimo tvarka. Skolininkė ir išieškotojas galėjo susitarti dėl galimo laikino bendravimo su vaiku apribojimo sąlygų, pavyzdžiui, kad vaikas su tėvu išeina pasivaikščioti į lauką, susitinka virtualiai, kalbasi telefonu, vyksta pas tėvą su nakvyne, jei nėra aplinkybių, dėl kurių būtina taikyti kitas saugaus gyvenimo priemones, ir pan., tačiau tiek vienai, tiek kitai pusei esant itin priešiškoms, jų bendradarbiavimas tampa sunkiai įmanomas. Atitinkamai kasacinis teismas sprendė, kad abu tėvai netinkamai užtikrino vaiko teises.
Kasacinis teismas panaikino skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir nors antstolė prašė skolininkei skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną išieškotojo naudai, tačiau, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir į abiejų šalių bendradarbiavimo trūkumą, sprendė, kad šiuo atveju skolininkei už teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos nevykdymą yra pagrindas skirti vienkartinę 100 Eur baudą išieškotojo naudai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021