Ieškovas prašė nutraukti su atsakove sudarytą santuoką ir išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį ir išaiškino, kad jis gali būti pareikštas Šveicarijos Konfederacijos teismui, o apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir šiam teismui grąžino ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad tais atvejais, kai abi bylos šalys (t. y. abu sutuoktiniai) yra Lietuvos Respublikos (Europos Sąjungos valstybės narės) piliečiai, nepaisant to, kad nuolatinė jų gyvenamoji vieta yra valstybėje, kuri nėra ES valstybė narė, jurisdikcijos patikrinimas vis tiek turi apimti ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) nuostatų, įtvirtinančių jurisdikcijos nustatymo pagrindus, įvertinimą. Apžvelgiamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovas ir atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie nuolat gyvena 10 Šveicarijos Konfederacijoje. Kasacinis teismas, remdamasis pirmiau nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, nurodė, kad, sprendžiant reikalavimo dėl Lietuvos Respublikos piliečių santuokos nutraukimo teismingumo klausimą, visų pirma turi būti įvertintos reglamento „Briuselis II bis“, o ne nacionalinės teisės nuostatos. Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyriumi (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje: a) kurios teritorijoje yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta <…>; b) kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai <…>. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose yra nustatyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių nėra hierarchijos. Visi minėto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvūs kriterijai yra alternatyvūs. Kasacinis teismas konstatavo, kad, nors Šveicarijos Konfederacija nėra ES narė, kilus joje nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių ginčui dėl santuokos nutraukimo, nustatant jurisdikciją taikytinas reglamentas „Briuselis II bis“. Remiantis šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punktu, tokia byla teisminga teismams, esantiems valstybėje narėje, kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai, apžvelgiamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos teismams. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Šveicarijos Konfederacijoje pradėtas separacijos procesas nedaro įtakos ieškinio dėl santuokos nutraukimo priėmimo klausimui. Kasacinis teismas nurodė, kad joks ES teisinio reguliavimo instrumentas nereglamentuoja sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų. Tokie klausimai nepatenka ir į Lugano konvencijos taikymo sritį – šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši konvencija netaikoma, be kita ko, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais. Dėl to teismas, spręsdamas reikalavimo dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismingumo klausimą, turi taikyti tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių nuostatas, jeigu ginčas susijęs su valstybe, su kuria Lietuvos Respublika turi sudariusi tokią sutartį, arba nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas CPK, kai Lietuvos Respublikos ir su ginču susijusios valstybės nesieja jokie tarptautiniai susitarimai. Lietuvos Respublika ir Šveicarijos Konfederacija nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, todėl jurisdikcija dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo nustatytina taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Kasacinis teismas sprendė, kad pagal CPK 786 straipsnį Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Šveicarijos Konfederacijos teisinį reguliavimą išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas, susijusias su Šveicarijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, turi tokio turto buvimo vietos Šveicarijos teismai bei, esant nusistovėjusiai taisyklei, jog valstybės teisė spręsti dėl jos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų yra išimtinė ir susijusi su jos suverenitetu, kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismai negali spręsti dėl daiktinių teisių į Šveicarijos Konfederacijoje esantį nekilnojamąjį turtą; net jei teismas tokį klausimą formaliai išspręstų, jo sprendimas Šveicarijoje nebūtų pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti. Dėl kilnojamojo turto padalijimo klausimo teismingumo kasacinis teismas pažymėjo, kad, remiantis CPK 784 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad Šveicarijos Konfederacija kilnojamojo turto jurisdikcijos klausimų nėra priskyrusi savo išimtinei jurisdikcijai, spręstina, jog ieškovo ieškinio reikalavimas dėl jo ir atsakovės kilnojamojo turto padalijimo, nepriklausomai nuo to, kur šis turtas yra (Lietuvoje ar Šveicarijoje), teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018