201705.08

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės negrąžintą vartojimo kreditą, palūkanas ir delspinigius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad vartojimo sutartyje nurodytas teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme vertintinas kaip nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, todėl turi būti vadovaujamasi bendrąja teismingumo taisykle – ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Aiškindamas 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) priedo 1 dalies q punktą Europos Sąjungos Teismingumo Teismas (toliau – ESTT) sprendė, kad į vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo direktyvos prasme sudarytą sutartį iš anksto pardavėjo ar tiekėjo įtraukta sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria nustatoma, kad visus su sutartimi susijusius ginčus turi spręsti teismas, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, atitinka visus kriterijus tam, jog pagal direktyvą ją būtų galima laikyti nesąžininga. Tokia sąlyga nustatoma pareiga vartotojui paklusti teismo, kuris gali būti labai toli nuo jo gyvenamosios vietos, išimtinei jurisdikcijai ir tai gali apsunkinti jo atvykimą į teismą. Tuo atveju, kai ginčas kyla dėl nedidelių pinigų sumų, vartotojo atvykimo į teismą išlaidos gali turėti atgrasantį poveikį ir dėl jų vartotojas gali atsisakyti pareikšti ieškinį teisme ar imtis gynybos. Tokia sąlyga priklauso direktyvos priedo 1 dalies q punkte nurodytoms sąlygoms, kurių tikslas arba rezultatas – panaikinti vartotojo teisę pareikšti ieškinį arba jai trukdyti. Dėl to Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad aptariama sąlyga privalo būti laikoma nesąžininga Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio prasme tiek, kiek ji dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje nustatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į direktyvos taikymo sritį, ir jei atsako į šį klausimą teigiamai, savo iniciatyva įvertinti galimą tokios teritorinę jurisdikciją nustatančios sąlygos nesąžiningumą. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, teismas turi jos netaikyti, nebent vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą tikrindamas savo teritorinę jurisdikciją. Kasacinis teismas sprendė, kad teismas, nagrinėjantis ieškinio priėmimo klausimą, turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui nesąžiningumą, net jei nepateiktas vartotojo prieštaravimas. Tačiau teismo atliekamas šios sąlygos vertinimas negali būti abstraktus. Teismo išvada, kad išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui yra nesąžininga ir todėl netaikytina, visais atvejais privalo būti motyvuota ir pagrįsta konkrečios bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad išlieka tikimybė, jog išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga konkrečiu atveju gali nepažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo nenaudai. Gali būti, kad išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga nustato tokį bylos teismingumą, kuris yra palankesnis vartotojui, nei tuo atveju, jei byla būtų keliama pagal bendrąsias teismingumo taisykles. ESTT yra pažymėjęs, kad tam, jog užtikrintų Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą vartotojų apsaugos veiksmingumą, nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai. Ši aplinkybė yra svarbi, nes tiek pagal Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CK 6.188 19 straipsnio 2 dalį nesąžininga gali būti pripažinta tik individualiai neaptarta sąlyga. Vadinasi, jei teismui pateikta medžiaga įrodo, kad išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga buvo individualiai aptarta, ji negali būti laikoma nesąžininga. Kasacinis teismas konstatavo, kad verslininkas, jau teikdamas ieškinį teismui, turėtų nurodyti argumentus, pagrindžiančius, jog teritorinio teismingumo sąlyga buvo ne standartinė, o individualiai aptarta, t. y. vartotojas turėjo galimybę (ar pasinaudojo galimybe) daryti įtaką šios sąlygos turiniui, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pvz., vartotojo valią patvirtinančias aplinkybes. Kasacinis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje turėjo teisinį pagrindą ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygą nesąžiningumo aspektu ir nustatęs, jog teritorinį teismingumą nustatanti sąlyga nebuvo individualiai aptarta, netaikyti minėtos sąlygos bei atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą šiam teismui. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2017