Ieškovai ginčijo atsakovo (banko) vienašališkai kredito sutartyje nustatytą 3,73507 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų normos ateinantiems 5 metams dydį, kaip negrįstai didelį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad atsakovo vienašališkai nustatyta palūkanų norma yra nepagrįstai didelė ir neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalies kriterijaus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkas, nesutikdamas su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam laikotarpiui, laikydamas ją nepagrįstai didele, turi teisę, remdamasis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė. Kasacinis teismas darė išvadą, kad skolininkas įrodo, jog vienašališkai kreditoriaus nustatyta palūkanų norma yra nepagrįstai didelė tada, kai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ši palūkanų norma yra didesnė už tą, kuri nustatytina pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Kreditorius gauna atlyginimą už jo pinigų naudojimą ir kreditavimo sutarties sudarymo atveju (CK 6.881 straipsnis), o tai, kad šis atlyginimas, kreditoriaus nuomone, yra per mažas ir negali užtikrinti jo įsipareigojimų kitiems asmenims, dėl to gali sukelti nuostolių, nustatant palūkanų normą pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, 6.881 straipsnio 2 dalį, nėra teisiškai reikšminga. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kredito sutarties šalys nesusitarė dėl palūkanų normos nustatymo kitam 5 metų laikotarpiui, t. y. susitarimo dėl palūkanų normos nustatymo minėtam laikotarpiui iš viso nėra. Paskolos sutartis yra atlygintinė (jeigu nenustatyta kitaip), todėl net nesant susitarimo dėl palūkanų normos nustatymo kitam laikotarpiui, palūkanos turi būti mokamos. Kasacinio teismo vertinimu, šioje byloje nustatyta aplinkybė, kad kredito sutarties šalys nesusitarė dėl kitos fiksuotųjų palūkanų normos kitiems 5 metams, nepaneigia to, kad tuo atveju, jeigu jos būtų suderinusios šią normą laisva valia, toks jų susitarimas iš esmės būtų buvęs naujas. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad vadovaudamasis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, teismas turėjo kredito sutartyje nustatyti palūkanų normą pagal Lietuvos banko skelbiamos Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenis. Kasacinis teismas nurodė, kad apžvelgiamos bylos kontekste CK 6.872 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, jog, paskolos sutarties šalims sudarius ilgalaikę paskolos sutartį su periodiškai keičiama fiksuotų palūkanų norma, bet nesusitarus dėl tos palūkanų normos periodiško keitimo mechanizmo ir kriterijų, teismas nustato palūkanų normą kitam paskolos sutartyje nurodytam terminui, remdamasis paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų naujai išduodamų paskolų vidutine palūkanų norma, galiojusia tuo momentu, kai nustojo galioti paskolos sutarties šalių susitarimas dėl fiksuotųjų palūkanų normos. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje nurodytą palūkanų nustatymo periodiškumo paskirtį – sutartų paskolos sutarties sąlygų naudingumo užtikrinimą, esant besikeičiančioms ekonominėms sąlygoms ir jų daromam poveikiui. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeitė, nustatydamas didesnę pagal kredito sutartį taikomų palūkanų normą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72- 421/2017