Ieškovė (uždaroji akcinė bendrovė) prašė priteisti iš buvusio vadovo bendrovei padarytos žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas ieškinio dalį tenkino. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovo atsakomybės skirstymo į civilinę ir materialinę esminis kriterijus buvo ne teisės normos, kurios pažeistos, bet vadovo veiklos adresatas: civilinės atsakomybės atveju pažeidimai kildavo iš vadovo santykių su trečiaisiais asmenimis, o materialinės atsakomybės atveju – iš vadovo veiklos, nukreiptos į įmonės vidų. Esminiu vadovo civilinės ir materialinės atsakomybės atribojimo kriterijumi naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomas ne vadovo veiklos adresatas, o pažeistų vadovo pareigų pobūdis, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas pasireiškia santykiuose su trečiaisiais asmenimis ar bendrovės viduje. Plėtodama ir vienodindama kasacinio teismo praktiką išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad bendrovės vadovo teisinis statusas įgyjamas Akcinių bendrovių įstatyme nustatyto juridinio fakto pagrindu, konkrečiai, bendrovės valdybos (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų tarybos, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinio akcininkų susirinkimo) nutarimu, o ne vadovo ir bendrovės sudarytos darbo sutarties pagrindu, įstatymuose išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti keičiamos darbo sutartimi, todėl už šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė. Išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo tokias teisės aiškinimo taisykles: ar bendrovės vadovui taikytina civilinė ar materialinė pagal darbo teisės normas kylanti atsakomybė, nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį – jei vadovas padaro žalos veikdamas pagal savo, kaip valdymo organo, kompetenciją, jam taikoma civilinė atsakomybė. Nustačius, kad vadovas bendrovei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, kartu nepažeisdamas savo, kaip bendrovės vadovo, kompetencijos, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą taikyti vadovui civilinę atsakomybę, tenka pareiga įrodyti, kad pažeista būtent įstatyme įtvirtinta vadovo pareiga, o ne darbuotojui Darbo kodekse numatytos pareigos (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškinys atlyginti žalą taikant civilinę atsakomybę bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl vadovo veikloje įstatymu 11 nustatytų pareigų pažeidimo, fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina ne materialinė, o civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga. Sprendžiant ginčą dėl bendrovės vadovo atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą bendrovės turtą yra reikšminga nustatyti, ar vadovas laikėsi rūpestingumo pareigos. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177- 701/2017