Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančiais savivaldybės administracijos atsakovui išduotus projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą bei įpareigoti atsakovą nugriauti pastatytus statinius upės apsaugos juostoje. Pirmosios instancijos teismas ieškinio dalį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai.
Kasacinis teismas apžvelgiamoje byloje priminė, kad, sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Remdamasis statybos darbų vykdymo laikotarpiu (2006 m. gegužės 29 d. – 2008 m. spalio 16 d.) galiojusiomis Statybos įstatymo nuostatomis, kasacinis teismas konstatavo, kad skiriamasis naujo statinio statybos ir statinio rekonstravimo požymis yra tas, kad naujo statinio statybos darbai yra vykdomi, siekiant sukurti naują statinį (iki tol neegzistavusį arba vietoj visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto pastatant kitą), o statinio rekonstravimo darbai yra vykdomi, siekiant esminio esamo statinio pertvarkymo, įskaitant ir naujos statinio kokybės (bet ne naujo statinio, išskyrus Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nurodytus priestatus) sukūrimą. Tai reiškia, kad pagal statybos darbų vykdymo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, jeigu, vykdant statybos darbus, yra išardomas visas anksčiau buvęs statinys ir iš naujo pastatomos statinio konstrukcijos ir elementai, tai tokių darbų atlikimas teisiškai kvalifikuojamas kaip nauja statyba, o ne rekonstravimas. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovo teisių pirmtakei vykdant statybos darbus, buvo išardytos (išmontuotos) visos pirminio statinio – ūkio pastato – konstrukcijos ir elementai, vadinasi, statinys buvo nugriautas ir vietoj šio statinio pastatytas kitas statinys, t. y. gyvenamasis namas. Kasacinis teismas darė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo teisių pirmtakė vykdė naujo statinio, t. y. gyvenamojo namo, statybos darbus. Tokio statinio statyba yra draudžiama pakrantės apsaugos juostoje pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, nes, sprendžiant pagal jos turinį („leidžiama statyti tik“), yra įsakmiai įtvirtintas baigtinis pakrantės apsaugos juostoje leidžiamų statyti naujų statinių sąrašas – hidrotechniniai statiniai, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginiai, vandenvietės, tiltai, prieplaukos. Vadinasi, naujų statinių statyba pakrantės apsaugos juostoje yra galima tik tiek, kiek tokią statybą expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) leidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis.
Nors savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu, kasacinis teismas pažymėjo, kad vis dėlto įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė, todėl tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę. Kasacinis teismas konstatavo, kad, reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) arba statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas. Tokio pobūdžio byloms yra būdingas viešojo intereso elementas. Šio elemento egzistavimas suponuoja, kad teismas, esant prieštaravimų tarp skirtingų faktinių duomenų, ex officio privalo imtis veiksmų tokiems prieštaravimams pašalinti – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir (ar) pats rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Be to, prokurorui įrodžius, kad statytoja, siekdama gauti statybą leidžiantį dokumentą, nepateikė privalomo pateikti dokumento, kuris sudarytų pagrindą nustatyti, ar gyvenamasis namas (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, statytojai (jos teisių perėmėjui) tenka pareiga prisiimti pirmiau aptarto dokumento nebuvimo tarp kitų privalomų dokumentų pasekmes. Tarp šių pasekmių yra ir procesinė pareiga įrodyti aplinkybę, kad statinys (jo dalis) pagal projektą nepateko į pakrantės apsaugos juostą.
Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar statinys (jo dalis) pagal projektą pateko į pakrantės apsaugos juostą, kitaip tariant, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje (o ne vien tai, kad po jos užbaigimo atsidūrė pakrantės apsaugos juostoje). Teismas, spręsdamas klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, apsiribojo nustatytų projektavimo dokumentų trūkumų ir duomenų apie faktinę padėtį po statybos užbaigimo įvertinimu, nors turėjo būti įvertintos ir kitos su statyba pakrantės juostoje susijusios aplinkybės. Kasacinis teismas konstatavo, kad skundžiama nutartis šiuo aspektu yra prieštaringa – apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino ir dėl to kyla abejonių, ar gyvenamasis namas (jo dalis) šiuo metu yra įsiterpęs į pakrantės apsaugos juostą dėl paties statinio suprojektavimo ir statybos šioje juostoje ar dėl upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo).
Atsižvelgdamas į teisės aktus, reglamentuojančius saugomų teritorijų apsaugą, kasacinis teismas darė išvadą, kad saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai yra sudėtinė statybų teisinio reguliavimo dalis, tad, sprendžiant savavališkos statybos pagal neteisėtą statybos leidimą įteisinimo klausimą, turi būti patikrinta, ar statyba neprieštarauja saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Vadinasi, jeigu statant statinį buvo pažeisti saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai, kartu buvo pažeisti ir statybos reikalavimai. Kita vertus, upės kranto linijos išardymas pirmiausia būtent ir suponuoja aplinkos (saugomų teritorijų) apsaugos reikalavimų pažeidimą, todėl tokio neteisėto veiksmo padarinių šalinimo klausimas pirmiausia spręstinas pagal teisės normas, kurios reglamentuoja aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų padarinių šalinimą.
Kasacinis teismas konstatavo, kad, nustačius, kad gyvenamasis namas (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje ir kad šio statinio (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra tiesioginė statybos veiklos šioje saugomoje teritorijoje pasekmė, turi būti taikomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kraštutinės priemonės (statinio ar jo dalies nugriovimas ar išardymas). Jeigu pasitvirtintų, kad gyvenamojo namo (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra upės kranto linijos išardymo vykdant statybos ar vėlesnę (t. y. po statybos leidimo išdavimo) veiklą pasekmė, tai turi būti sprendžiama, ar egzistuoja pagrindas ir galimybė atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad egzistuoja pagrindas ir galimybė atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą, teismas šias specialiąsias priemones galimų upės kranto linijos išardymo veiksmų pasekmėms pašalinti turėtų taikyti šioje (nagrinėjamoje) byloje ex officio, gindamas viešąjį interesą. Paaiškėjus, jog nėra pagrindo arba galimybės atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą, turėtų būti taikomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kraštutinės priemonės (statinio ar jo dalies nugriovimas ar išardymas).
Kasacinis teismas papildomai pažymėjo, kad savavališkos statybos padariniai šalinami statytojo lėšomis (tokie padariniai šalinami kitų įstatyme nurodytų asmenų lėšomis tik tais išskirtiniais atvejais, kai nėra aiškus statytojas) (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, 9 dalies 2–5 punktai), o statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai). Vadinasi, statytojas tokiais atvejais nebūtinai yra tas asmuo (ar vienintelis asmuo), kurio lėšomis šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, turėtų išsiaiškinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovas (statytojos teisių perėmėjas) įpareigotas nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, stoginę, lauko židinį, sutvarkyti statybvietę, ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018