Ieškovė (vežėjas) prašė teismo priteisti iš atsakovės (užsakovės) skolą pagal ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras už vežimą ir palūkanas. Po ieškinio pateikimo atsakovė sąskaitas iš dalies apmokėjo. Ieškovė nurodė, kad šalys sudarė tris vienkartines krovinių pervežimo sutartis (toliau – Sutartys), pagal kurias ieškovė įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus (pervežimus), o atsakovė – tik iš dalies (liko skolinga dalį užmokesčio už vežimą). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tenkino ieškinį dėl likusios užmokesčio dalies priteisimo ir palūkanų. Atsakovė kasaciniame skunde kelia teisės klausimą, ar teisė sulaikyti užmokesčio už vežimą mokėjimą gali būti kvalifikuojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.
Kasacinis teismas nurodė, kad ginčo šalys Sutartyse susitarė, jog užsakovė turi teisę sustabdyti vežimo užmokesčio sumokėjimą, jeigu jai pareiškiamos pretenzijos dėl vežimo sutarties vykdymo, jei CMR važtaraštyje arba protokole yra žymų apie padarytus krovinio pažeidimus ar kitus nuostolius; taip pat užmokesčio mokėjimas gali būti sustabdytas, iki bus išspręstas klausimas dėl nuostolių atlyginimo arba iki užsakovės klientas ar faktinis siuntėjas atsiskaitys su ja. Užsakovė turi teisę įskaityti užmokestį už pervežimą į nuostolių atlyginimą. Į nuostolių atlyginimą gali būti įskaitomi ir mokėjimai už kitų krovinių vežimus.
Kasacinis teismas pritarė šią bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad kreditorius daikto sulaikymo teisę gali įgyvendinti tik tuomet, jeigu yra pasibaigęs skolininko prievolės kreditoriui įvykdymo terminas. Tačiau kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tokia teisė gali būti įgyvendinama, jeigu kreditorius yra skolininkui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, t. y. sulaikymo teisę gali įgyvendinti tik į skolininkui priklausantį daiktą. Sulaikymo teise kreditorius turi teisę pasinaudoti pagal įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar tokia jo teisė yra įtvirtinta sutartyje. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovės prievolę sumokėti likusį užmokestį už vežimą ieškovei vertino kaip ieškovei priklausantį daiktą, esantį pas atsakovę, CK 6.69 ir 4.229 straipsnių taikymo prasme. Kasacinis teismas pažymėjo, kad sulaikymo teisės objektu, be kita ko, gali būti ir pinigai, tačiau tokiu atveju būtinas elementas, kad pinigai nuosavybės teise turi priklausyti skolininkui. Tačiau šios bylos atveju atsakovės prievolė ieškovei sumokėti užmokestį negali būti vertinama kaip atsakovės ieškovei priklausančio daikto (pinigų) valdymas. Todėl vien dėl to, kad atsakovė nėra ieškovei priklausančių pinigų valdytoja, šioje byloje negalėjo būti taikomos daikto sulaikymą reglamentuojančios teisės normos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teisė sulaikyti mokėjimus taip pat gali būti kvalifikuojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Papildydamas šią ankstesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kasacinis teismas pažymėjo, kad, nors kasacinis teismas dėl teisės sulaikyti mokėjimus kvalifikavimo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės yra pasisakęs ginčuose, kilusiuose iš rangos teisinių santykių, tačiau CK 6.70 straipsnio 1 dalies normos aiškinimo prasme ši taisyklė yra universali. Tai reiškia, kad teisė sulaikyti 18 mokėjimą gali būti kvalifikuojama pagal CK 6.70 straipsnį kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė bet kokio pobūdžio sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Kvalifikavus sutartyje įtvirtintą teisę sulaikyti mokėjimą kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, tokiu būdu gali būti užtikrinama ir būsima prievolė, t. y. prievolė, kuri tokio susitarimo metu dar neegzistuoja, tačiau gali atsirasti ateityje. Kasacinio teismo vertinimu, Sutarties ginčo sąlyga, kurioje įtvirtinta atsakovės (užsakovės) teisė sustabdyti vežimo užmokesčio sumokėjimą, jeigu jai pareiškiamos pretenzijos dėl vežimo sutarties vykdymo, jei CMR važtaraštyje arba protokole yra žymų apie padarytus krovinio pažeidimus ar kitus nuostolius, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslą užsitikrinti atsakovės galimybę padengti dėl netinkamo ieškovės atlikto pervežimo galimai patirtą ar ateityje galimą patirti nuostolį, kuris dar nėra žinomas, į tai, kad tame pačiame punkte atskirai yra įtvirtinta, jog atsakovė turi teisę įskaityti užmokestį už pervežimą į nuostolių atlyginimą, vadovaujantis logikos dėsniais ir CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bylą nagrinėjusių teismų turėjo būti kvalifikuojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Sutarties ginčo sąlygos turinys leidžia daryti išvadą, jog užmokesčio už pervežimą sulaikymo teisės kvalifikavimas kaip sulaikymo teisės pagal CK 6.69 straipsnį neatitinka šios normos taikymo sąlygų ir prieštarauja logikos dėsniams, nes sutartyje yra įtvirtinta užsakovės teisė iš karto įskaityti užmokestį už pervežimą į patirtus nuostolius. Būtent tokios įskaitymo teisės realiam įvykdymui užtikrinti ir būtina atsakovės teisė sulaikyti užmokesčio už pervežimą mokėjimą, iki paaiškės jos patirtas dėl ieškovės netinkamai atlikto pervežimo nuostolis. Kasacinis teismas konstatavo, kad šią bylą nagrinėję teismai be teisinio pagrindo pripažino atsakovės taikomą dalies užmokesčio už pervežimą sumokėjimo sustabdymą neteisėtu.
Kadangi ieškovė neginčijo fakto, kad pagal Sutartį yra galimas nuostolių atlyginimas ir kad atsakovei gali tekti padengti jos kliento nuostolius dėl ieškovės atlikto pervežimo metu apgadintos prekės, atsakovė pateikė į bylą įrodymus, jog atsakovės užsakovė pateikė jai reikalavimą atlyginti nuostolius, kasacinis teismas nusprendė, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės yra pakankamos tinkamam šalių sudarytos Sutarties ginčo sąlygos teisingam kvalifikavimui, netiriant ir nenustatant papildomų faktinių aplinkybių. Todėl kasacinis teismas panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriais tenkintas ieškovo reikalavimas dėl likusios dalies užmokesčio priteisimo, ir atmetė šį ieškovo reikalavimą, taip pat sumažino ieškovei iš atsakovės priteistų palūkanų sumą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021