Ieškovė (gyvenamąją vietą deklaravusi Lietuvoje, tačiau gyvenanti Airijoje) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo (gyvenančio Jungtinėje Karalystėje) išlaikymą vaikams. Atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti bendravimo su vaikais tvarką. Pirmosios instancijos teismas tenkino dalį ieškinio ir dalį priešieškinio. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį paliko nenagrinėtą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byla turi tarptautinį elementą, todėl klausimams dėl išlaikymo priteisimo taikomas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas). Išlaikymo reglamento 3 straipsnis nustato bendrąsias jurisdikcijos taisykles, pagal kurias išlaikymo kreditorius gali pateikti pareiškimą tos vietos, kurioje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teismui (a punktas) arba tos vietos, kurioje yra kreditoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta, teismui (b punktas) arba jei reikalavimas dėl išlaikymo yra papildomas pagrindiniam ieškiniui, susijusiam su asmenų statusu, kaip pareiškimas dėl santuokos nutraukimo (c punktas) arba dėl tėvų pareigų (d punktas), teikiamas teismui, kuris turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamai vieną ar kitą ieškinį. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a, b ir c punktai netaikytini, nes atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, vaikų gyvenamoji vieta taip pat yra ne Lietuvoje, Lietuvoje nėra nagrinėjama ir jokia su asmens statusu susijusi byla. Spręsdamas, ar reikalavimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo (tėvų pareigų), pareikštas atsakovo priešieškiniu, gali būti laikomas pagrindiniu reikalavimu jau esant iškeltai bylai dėl išlaikymo vaikams priteisimo, kasacinis teismas padarė išvadą, kad išlaikymo reikalavimas turi sekti paskui kitą, pagrindinį, reikalavimą, susijusį su tėvų pareigomis ar nepilnamečio vaiko tėvų santuokinio ryšio nutraukimu. Kadangi byloje nebuvo pagrindo teigti, jog reikalavimas dėl išlaikymo buvo pareikštas papildomai prie reikalavimo dėl tėvų pareigų, kasacinis teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo taikyti ir Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punkto. Pagal Išlaikymo reglamento 5 straipsnį tuo atveju, kai teismas neturi jurisdikcijos pagal Išlaikymo reglamente nustatytas taisykles, jis gali būti kompetentingas spręsti dėl išlaikymo prievolių, jei atsakovas dalyvauja procese. Kasacinis teismas pažymėjo, kad atsakovo dalyvavimo procese jurisdikcijos taisyklė ir susitarimas dėl jurisdikcijos yra du atskiri jurisdikcijos pagrindai. Susitarimas dėl teismo pasirinkimo turi būti sudaromas raštu (Išlaikymo reglamento 4 straipsnio 2 dalis), tai yra išankstinis valios pareiškimas. Tuo tarpu dalyvaudamas procese atsakovas tyliai pritaria pasirinkto teismo jurisdikcijai, vadinasi, sutinka su ieškovo, kreditoriaus, pasirinkimu. Toks pritarimas galimas tik tuo atveju, jei teismas neturi jurisdikcijos pagal nei vieną kitą Išlaikymo reglamente nustatytą jurisdikcijos pagrindą. Taigi, nors byla dėl išlaikymo vaikams priteisimo nebuvo teisminga Lietuvos teismui pagal bendrąsias jurisdikcijos taisykles, tačiau, atsakovui neginčijus teismo jurisdikcijos, ji tapo teisminga pagal Išlaikymo reglamento 5 straipsnį. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir bylos dalį dėl išlaikymo vaikams priteisimo grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-378/2019