Bankrutavusios įmonės bankroto administratorius prašė pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pareiškimą tenkino. Kasacinis teismas pažymėjo, kad įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Kasacinio teismo vertinimu, įmonei priklausančių prekių įkeitimas, užtikrinant jau anksčiau atsiradusių prievolių įvykdymą, kartu su vėlesniu prekių perėmimu aiškiai pažeidė įmonės kreditorių interesus. Pirmiausia, prekių atsargų įkeitimas už jau anksčiau atsiradusią prievolę reiškia akivaizdų pirmenybės suteikimą įkaito gavėjui, palyginti su kitais kreditoriais, kurie tokios pirmenybės neįgyja. Antra, suinteresuotas asmuo nepagrindė būtinumo įkeisti prekes tuo metu, kai įmonės finansinė padėtis buvo prasta, taip pat nepagrindė, kaip tai galėjo padėti įmonei tęsti veiklą ir atsiskaityti su kitais kreditoriais. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šioje byloje teismai nustatė, jog prekių perėmimas lėmė atsiskaitymą tik su vienu kreditoriumi ir vėlesnį įmonės veiklos nutraukimą. Todėl ginčo atveju negalima teigti, jog toks veiksmas laikytinas nereikšmingu CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu, būtinu verslui plėtoti. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė, jog įkeitimo sandoris ir paskiau sekęs prekių perėmimas pažeidė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. De facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu. Apžvelgiamoje byloje teismai nustatė, kad suinteresuotas asmuo D. G. su įmone buvo sudaręs darbo, o vėliau ir paslaugų, sutartį konsultanto pareigoms vykdyti. Kasacinis teismas darė išvadą, kad nurodyto suinteresuoto asmens kompetencija apėmė įmonės strateginių verslo sprendimų priėmimą (pavyzdžiui, įmonės patalpų pirkimas, taip pat sandoriai, kuriuos teismas pripažino nuostolingais arba pažeidžiančiais kreditorių eiliškumą, galėjo būti sudaryti tik su jo nurodymu, nes jokios ekonominės naudos įmonei jie nedavė; priešingai, jie buvo ekonomiškai nepateisinami, kadangi įmonei jau esant nemokiai šie sandoriai reiškė įmonės veiklos pabaigą ir buvo naudingi tik suinteresuotam asmeniui bei jo vadovaujamai įmonei). Šias aplinkybes susiejęs su D. G. galimybe naudotis įmonės vidine informacija, asmenines sąsajas su įmonės vienintele akcininke, kasacinis teismas sprendė, kad šio asmens galimybės priimti strateginius įmonės veiklos sprendimus ir duoti privalomus nurodymus bendrovės valdymo organams yra pakankamos pripažinti de facto vadovo statusą. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas paliko apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324- 915/2017