202011.29

Ieškovė (buvusi darbdavė) teismo prašė priteisti iš atsakovės (buvusios darbuotojos) baudą
už 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir
nekonkuravimo (toliau – Susitarimas) pažeidimą. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo Susitarimą
pripažinti negaliojančiu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad atsakovė pažeidė
Susitarimą, ir priteisė iš jos ieškovei Susitarime nurodytą baudą, o priešieškinį atmetė.
Kasacinis teismas nurodė, kad darbo santykiams, kurie buvo 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto
Darbo kodekso (toliau – DK) įsigaliojimo dieną, t. y. 2017 m. liepos 1 d., taikomos DK nuostatos.
Vadinasi, nuo 2017 m. liepos 1 d. darbo teisės normoms įstatymo lygmeniu pradėjus reglamentuoti
papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp jų ir nekonkuravimo susitarimą (DK 38 straipsnis), darbo
sutarties šalys, o pirmiausiai darbdavys, įgijo teisę inicijuoti šių sąlygų pakeitimą tokiu būdu, kad
jos sukonkretintų darbo teisės normas arba įtvirtintų joms neprieštaraujantį susitarimą (DK
33 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgus į DK teisės normų nustatytą prievolę darbo sutarties sąlygų
pakeitimus įforminti raštu, laikytina, kad vienos šalies pasiūlytas, o kitos priimtas pakeitimas dėl
vienos ar kelių papildomų darbo sutarties sąlygų įsigalioja tik nuo abiejų darbo sutarties šalių
raštiško patvirtinimo apie šių sąlygų pakeitimą. Ginčo atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad iš
2015 m. balandžio 23 d. šalių sudarytos darbo sutarties atsiradę darbo santykiai nutraukti 2017 m.
spalio 3 d. Remiantis 2015 m. balandžio 23 d. Susitarimu, atsakovė įsipareigojo nekonkuruoti su
darbdave darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po jos pasibaigimo. Todėl susitarimo dėl
nekonkuravimo galiojimas apėmė du laikotarpius – laikotarpį iki įsigaliojant DK ir laikotarpį jau
įsigaliojus DK. Kasacinis teismas sprendė, kad iki 2017 m. birželio 30 d. ieškovės ir atsakovės
elgesys, kaip antai prisiimtų įsipareigojimų pagal Susitarimą dėl paslapties neatskleidimo ir
nekonkuravimo vykdymas, negali būti vertinamas pagal tuo metu dar negaliojusias DK normas.
Naujai reglamentavus susitarimus dėl nekonkuravimo, bylos šalys buvo laisvos inicijuoti
Susitarimo pakeitimą tokiu būdu, kad susitarimas atitiktų naująjį reglamentavimą arba bent jam
neprieštarautų, tačiau, bylos duomenimis, to nesiekė. Šalims nepakeitus 2015 m. balandžio 23 d.
Susitarimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. minėtas susitarimas ir toliau galiojo, tačiau jo nuostatos, kurios
prieštarauja imperatyvioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra,
negali būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė Susitarimą pažeidė
2017 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn. ir nutraukus darbo sutartį. Kasacinis teismas pažymėjo, kad
kadangi atsakovės neteisėti veiksmai vykdant įsipareigojimus pagal ginčo Susitarimą atlikti
įsigaliojus DK, šiai bylai yra aktualus bylos šalių elgesio teisinis įvertinimas pagal naujojo DK
normas.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodė, kad ginčo Susitarime šalys konkuruojančią
veiklą apibrėžė plačiau, nei tai nustatyta DK 38 straipsnyje, t. y. įtraukė su ieškove konkuruojančių
įmonių veiklos skatinimo ar plėtojimo apribojimą. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas
konstatavo, kad, atsižvelgiant į verslo modelių ir verslo organizavimo teisinių formų įvairovę, taip
pat į įstatymo leidėjo siekį naujuoju DK liberalizuoti darbo teisinius santykius, išaiškintina, jog DK
38 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apibrėžti, kokia konkrečiai yra draudžiama darbuotojui
veikla, gali būti aiškinama plačiau. Darbdaviai ir darbuotojai, atsižvelgdami į konkrečios industrijos
poreikius, įprastas praktikas ir kitus reikšmingus aspektus, turi turėti galimybę patys susitarti dėl
konkuruojančios veiklos apibrėžimo, įtraukti į jį tuos elementus, kurie jiems atrodo reikalingi ir
reikšmingi konkrečioje industrijoje, nes tik taip gali būti užtikrinamas tokių susitarimų
veiksmingumas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė skatino kitų
konkuruojančių asmenų veiklą, pasinaudodama ieškovės saugoma komercine paslaptimi (kainomis,
už kurias ieškovės klientai sutinka pirkti prekes, transportavimo sąlygomis, klientų sąrašu,
kontaktais), taip pat ieškovės geru vardu, ieškojo jiems klientų. Kasacinis teismas darė išvadą, kad
apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina atsakovei įstatymu priskirtos
pareigos saugoti komercinę (gamybinę) paslaptį nevykdymo ir įsipareigojimų nevykdyti
konkuruojančios veiklos pažeidimo sąsają. Todėl, kasacinio teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai
pripažinta pažeidusia Susitarimo nuostatas būtent dėl pareigos nekonkuruoti.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas kompensacijos už
nekonkuravimą teisinio reglamentavimo būdą, kodekse darbdavio pareigą mokėti kompensaciją
įtvirtino imperatyviai („turi būti apibrėžta“, „turi būti mokama“), nustatė aukštus kriterijus
darbuotojams, su kuriais gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai (DK 38 straipsnio 2 dalis
įtvirtina: 1) specialių žinių ar gebėjimų turėjimo kriterijų, 2) jų galimumo būti pritaikytiems
konkuruojančioje su darbdaviu veikloje kriterijų ir 3) žalos darbdaviui kriterijų), taip pat įtvirtino
kompensacijos procentinio dydžio kartelę – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbo sutarties
pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Nurodytas nekonkuravimo
susitarimų teisinio reglamentavimo būdas indikuoja, kad įstatymų leidėjas siekė, jog tokie
susitarimai būtų sudaromi tik kaip tam tikra išimtis iš darbuotojo teisės laisvai pasirinkti darbą ar
verslą, esant pagrįstam darbdavio poreikiui. Toks poreikis gali egzistuoti, pavyzdžiui, tais atvejais,
kai darbuotojas turi komerciškai vertingų kompetencijų, kurios, panaudotos konkuruojant, darytų
darbdaviui žalos, arba tais atvejais, kai darbuotojas, dirbdamas pas darbdavį, įgyja tam tikros
informacijos, kuri tampa neatsiejama jo gebėjimų dalimi ir todėl jis negali jos nenaudoti, nes šia
informacija asmuo remiasi neracionaliu, pasąmonės lygmeniu, taip pat tais atvejais, kai atitinkamo
darbuotojo perėjimas dirbti pas konkurentą pats savaime galėtų daryti darbdaviui reputacinės žalos,
ir kitais atvejais esant svarių pagrindų. Kasacinis teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad
darbdavys yra laikomas stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi, be to, nekonkuravimo
susitarimai iš esmės visuomet sudaromi darbdavio iniciatyva, naudai ir interesais, darbdaviui,
siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti
darbuotojui už jo teisių ribojimą. Kadangi pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime
įtvirtinta imperatyviai ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris
apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo
nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali
egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui
nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas
nesukelia materialiųjų teisinių padarinių. Kasacinis teismas nurodė, kad šioje byloje nustatyta, kad
darbdavė nemokėjo atsakovei kompensacijos už nekonkuravimą. Kasacinis teismas taip pat nurodė,
kad, kaip matyti iš šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl šiuo metu galiojančio teisinio
reglamentavimo, taip pat iš iki naujojo DK įsigaliojimo suformuotos kasacinės praktikos,
nekonkuravimo susitarimo atlygintinumo kontekste teisinis reglamentavimas iš esmės liko
nepakitęs – nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo
negaliojimą. Taigi situacijos teisinis vertinimas abiem atvejais yra vienodas – darbdaviui apskritai
nemokėjus darbuotojai nekonkuravimo kompensacijos, nekonkuravimo susitarimas, kurį darbo
sutarties šalys turi teisę sudaryti ir buvo sudarę nagrinėjamo ginčo atveju, nesukėlė jai teisinių
padarinių, taigi negalėjo būti pažeistas darbuotojai realizuojant teisę pasirinkti jos kvalifikaciją ir
gebėjimus atitinkantį darbą. Kasacinis teismas sprendė, kad bauda už Susitarimo pažeidimą priteista
nesant tam teisinio pagrindo. Kartu nenustatyta pagrindo Susitarimą pripažinti negaliojančiu.
Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas pakeitė pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, susijusias su baudos priteisimu, ir šioje dalyje
ieškovės reikalavimą atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020