202002.03

Dėl diskriminacijos darbo santykiuose draudimo

Ieškovės (darbuotojos) prašė panaikinti atsakovės (progimnazijos) sprendimą, kuriuo joms buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį. Ieškovių teigimu, jos diskriminuojamos socialinės padėties pagrindu, nes atsakovė pedagoginį darbą dirbantiems darbuotojams nustatė didesnį leistiną pareiginės algos koeficientą, nei nepedagoginį darbą dirbantiems darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pats nustatė ieškovių pareiginei algai skaičiuoti taikytinus koeficientus.

Kasacinis teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimuose pateiktais išaiškinimais, jog diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl diskriminacijos draudimo, nurodė, kad skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas padarė išvadą, jog sprendžiant dėl diskriminacijos (ne)buvimo, visų pirma būtina nustatyti, ar asmenys yra panašiose situacijose, ar tos situacijos yra palyginamos tarpusavyje. Apžvelgiamu atveju spręstina, ar ieškovių dirbamas nepedagoginis darbas gali būti prilyginamas mokytojų (pedagogų) darbui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymu, reglamentuojančiu valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas ir dydžius, pedagogai ir ne pedagogai priskirti skirtingoms grupėms ir jiems nustatytų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų dydžiai (jų ribos) yra skirtingi. Taigi šių darbuotojų grupių darbas nėra lygiavertis: skiriasi pareigos, reikalavimai joms eiti (išsilavinimas ir pan.), darbo pobūdis, sudėtingumas, atliekamos funkcijos. Dėl to šios darbuotojų grupės nelaikytinos dirbančiomis „vienodą darbą“ ir galinčiomis pakeisti viena kitą. Nustatęs, kad pedagogai ir pedagoginio darbo nedirbantys darbuotojai priklauso darbuotojų grupėms, kurių darbas nėra panašus (palyginamas), kasacinis teismas padarė išvadą, kad skirtingų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų (jų intervalų) nustatymas bei taikant šiuos koeficientus apskaičiuoto darbo užmokesčio skirtingumas nevertintini kaip nedirbančių pedagoginio darbo darbuotojų diskriminacija. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės savo poziciją dėl nevienodo požiūrio į darbuotojus iš esmės argumentavo tuo, jog koeficientai pagal įstatymo leidžiamas ribas pedagogams buvo parinkti orientuojantis į leidžiamų maksimalių ir minimalių dydžių vidurkį, o kitiems darbuotojams – į minimalius koeficientus, kasacinis teismas pažymėjo, kad, nustatydamas konkrečius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, įstaigos vadovas turi vadovautis aiškiais kriterijais, išdėstytais darbo apmokėjimo sistemoje. Skirtingų pareigų darbuotojų grupės koeficientai gali būti skirtingi tik tokiu atveju, jei koeficientai nustatyti pagal iš anksto žinomus kriterijus ir atitinkamai pagrįsti. Atsakovė, nustatydama pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, nebuvo patvirtinusi vidaus tvarkos taisyklių ar darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo. Tokia tvarka buvo patvirtinta tik kitu įsakymu, tačiau teismai jo nevertino. Dėl to kasacinis teismas perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019

 

Dėl darbo užmokesčio į užsienį komandiruojamam darbuotojui mokėjimo

Ieškovė (darbdavė) prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos darbo ginčų komisijos sprendimus, kuriais dviem jos darbuotojams (atsakovams), be kitų išmokų, buvo priteistas neišmokėtas darbo užmokesčio likutis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino.

Kasacinis teismas pažymėjo, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 4 dalis), todėl į teismą besikreipianti darbo ginčo šalis neturi reikšti savarankiško reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, o teismai neturi šio sprendimo naikinti (jis pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas); dėl to laikė, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi dėl tos darbo ginčų komisijos išnagrinėto darbo ginčo dalies, kuria komisija patenkino atsakovų reikalavimus.

Kasacinis teismas nurodė, kad, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, teismas turi ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos. Sąžiningą konkurenciją darbuotojų komandiravimo teikti paslaugas srityje bei minimalų komandiruojamų darbuotojų teisinės apsaugos standartą įtvirtina 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo (toliau – Direktyva 96/71/EB). Lietuvoje ši direktyva buvo įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu (galiojusiu iki 2017 m. liepos 1 d.), o nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, direktyvos nuostatos perkeltos į DK 108–109 straipsnius. Direktyva 96/71/EB taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais (Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis). „Komandiruotasis darbuotojas“ Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas kaip darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje. Įvertinęs teismų nustatytas aplinkybes (ieškovė (darbdavė) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; darbuotojai ieškovės lėšomis komandiruoti į Europos Sąjungos valstybės narės (Suomijos) teritoriją vykdyti statybos darbų; darbuotojus ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; tarp ieškovės ir Suomijos įmonės egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; atsakovai vykdė ieškovės nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Suomijos įmonei), kasacinis teismas sprendė, jog tarp atsakovų (darbuotojų) ir ieškovės (darbdavės) susiklostę teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį.

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, klausimai dėl minimalaus užmokesčio normų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalį, reglamentuojami valstybės narės, į kurią komandiruojami darbuotojai atlikti darbo, įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse ar arbitražo sprendimuose. Dėl to nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį privalėjo mokėti ieškovė atsakovų komandiruotės metu, taikytinos Suomijos Respublikos teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad teismai nepagrįstai šalių ginčui išspręsti netaikė Direktyvos 96/71/EB nuostatų, taip pat nepagrįstai nevykdė pareigos susižinoti užsienio teisės turinį ir bylą sprendė netaikydami Suomijos Respublikos teisės, todėl panaikino teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis išspręsta dėl atsakovų reikalavimų priteisti darbo užmokestį, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019

 

Dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme santykio bei bylos nagrinėjimo teisme ribų

Ieškovė (darbdavė) prašė pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu. Ieškovė nurodė, kad jai pareikalavus, kad atsakovas pateiktų neeilinio sveikatos patikrinimo pažymą, atitinkančią Jūrininkų ir vidaus vandenų transporto specialistų bei motorinių pramoginių laivų ir darkitų motorinių plaukiojimo priemonių laivavedžių sveikatos tikrinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), o atsakovui tokios nepateikus, ieškovė priėmė sprendimą atleisti atsakovą iš darbo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas patikslino pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, papildydamas ją darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucine dalimi.

Kasacinis teismas nurodė, jog jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. Taigi teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės ir šalių materialiąsias teises ir pareigas nustato teismo sprendimo priėmimo dieną. Atsižvelgdamas į DK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai , išnagrinėjusi darbuotojo prašymą, priimtu sprendimu pripažįsta darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbdavys, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, turi turėti omenyje ir prisiimti teisinių pasekmių riziką, kad, teismui priėmus sprendimą darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4, 6 dalis, darbo sutartis bus laikoma nutraukta šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, t. y. darbo sutarties nutraukimo momentas, lyginant su tuo, kuris konstatuotas neįsiteisėjusiame darbo ginčų komisijos sprendime, bus nukeltas. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį papildęs DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatytomis teisinėmis pasekmėmis, kai pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, CPK 313 straipsnio, draudžiančio priimti apeliantui blogesnį sprendimą, nepažeidė.

Spręsdamas, ar atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pateikęs jūrininko sveikatos pažymėjimą, kai ieškovė reikalavo pateikti neeilinio sveikatos patikrinimo duomenis, kasacinis teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Aprašu, nėra pagrindo pripažinti, jog atliekant neeilinį jūrininko sveikatos tikrinimą taikomi skirtingi tikrinimo mastai ir (ar) sveikatos tinkamumo reikalavimai nei atliekant kitokį (išankstinį, periodinį) sveikatos tikrinimą. Be to, įvertinęs ieškovės rašto turinį, kasacinis teismas konstatavo, kad šiame rašte nebuvo aiškiai nurodytas reikalavimas dėl neeilinio sveikatos tikrinimo ir tokio tikrinimo priežastis, todėl pateikęs ieškovei duomenis, jog jo sveikatos būklė atitiko Aprašo 1 priedo reikalavimus, atsakovas nepadarė DK 58 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.

Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakovui priteisęs iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o ne iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo dienos, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir taip pažeidė silpnesniosios darbo santykių šalies teisę į turtinę kompensaciją už priklausančių gauti pajamų negavimą ne dėl jos kaltės, kai ieškovė nevykdo sprendimo. Dėl to konstatavo, kad yra pagrindas peržengti ieškovės kasacinio skundo ribas, ir priteisė atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išspręsdamas individualų ginčą dėl teisės ir pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteisdamas darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi apskaičiuoti ir rezoliucinėje dalyje nurodyti: 1) priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, apskaičiuotą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai; 2) priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, tikslindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė atsakovui priteisiamą vidutinio darbo užmokesčio sumą, kuri apskaičiuota už priverstinės pravaikštos laikotarpį tik iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus kasacinis teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019

 

Dėl darbo užmokesčio mokėjimo už darbą poilsio dienomis, kai dirbama suminiu darbo laiko režimu

Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) nesumokėtą darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas tenkino dalį ieškinio.

Ginčo darbo sutarties sudarymo metu galiojusio 2002 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtino administracija ir jie turėjo būti viešai paskelbiami įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki šių grafikų įsigaliojimo (DK 19 straipsnis). Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio 2002 m. DK 194 straipsnį už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenustatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį; už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, keičiantis darbo teisę reglamentuojančioms normoms, darbo ir poilsio laiko sąvokos bei kompensavimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis iš esmės liko tie patys. Kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojams, dirbantiems pagal suminę darbo laiko apskaitą, poilsio dienos nustatomos pagal patvirtintus darbo (pamainų) grafikus. taikoma, kai darbo krūvis darbovietėje svyruoja ir yra nepastovus arba tokio darbo laiko režimo poreikį lemia darbuotojų atliekamų funkcijų esmė – dirbdamas tokiu režimu, darbuotojas darbo pareigas atlieka tuo metu, kada jos yra reikalingos, ir nedirba tuomet, kai tokio poreikio nėra. Esant suminei darbo laiko apskaitai, tai, koks yra darbuotojo darbo laiko režimas, taip pat kokios yra darbuotojo poilsio dienos, nustatoma pagal darbo grafiką. Pareiga sudaryti tokį grafiką tenka darbdaviui. Byloje teismai pripažino, kad įmonėje buvo taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas; o ieškovui už darbą poilsio dieną buvo kompensuojama vien tik suteikiant kitą poilsio dieną, tačiau už ją nemokant jo vidutinio darbo užmokesčio. Kasacinis teismas konstatavo, kad apžvelgiamoje byloje ginčo santykiams turėjo būti taikomas 2002 m. DK 194 straipsnis, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šio straipsnio netaikė. Kadangi byloje nebuvo tiksliai nustatyta, kiek konkrečių dienų, kurios pagal ieškovo darbo grafiką turėjo būti poilsio, ieškovas dirbo ir kiek poilsio dienų gavo vėliau kaip kompensaciją, taip pat koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas už suteiktas poilsio dienas, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys atmestas, dalį ir šią bylos dalį perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-684/2019

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padarė antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą

Ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinio netenkino. Byloje buvo sprendžiama dėl galimybės atleisti darbuotoją iš darbo, jei per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojas yra padaręs antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą.

Kadangi 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) nenurodyta, kas laikytina „tokiu pačiu“ darbo pareigų pažeidimu, kasacinis teismas išaiškino, kad „tokiu pačiu“ pažeidimu laikytini darbo pareigų pažeidimai, padaryti toje pačioje veiklos srityje, kai netinkamai vykdytos pareigos yra panašaus pobūdžio (pavyzdžiui, finansinės drausmės pažeidimai, Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimai, pažeidimai darbų saugos reikalavimų srityje, neatvykimas į darbą ar kitoks darbo laiko režimo ir naudojimo pažeidimas ir kt.). Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokio grupavimo pagrindu neturėtų būti bendro pobūdžio, visų pareigų atlikimui taikytinos nuostatos, kaip, pavyzdžiui, reikalavimas atliekant darbo funkcijas laikytis teisės aktų nuostatų. Ar darbo pareigų pažeidimai laikytini tokiais pačiais, gali priklausyti ir nuo darbuotojo atliekamų funkcijų bei pareigų apimties ir įvairovės. Dėl to teismas, nagrinėdamas ginčus dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar ankstesnis, teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotas, ir vėlesnis, padarytas per dvylika mėnesių, darbo pareigų pažeidimai vertintini kaip tokie patys šios teisės normos prasme.

Byloje teismai sprendė, kad ieškovė padarė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimų bei finansinio audito ataskaitoje nurodytus pažeidimus, bei šiuos pažeidimus darė sistemingai, todėl sprendė, jog buvo pagrindas atleisti ieškovę iš einamų pareigų pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, jog įspėjime bei įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodytos nuostatos yra bendro pobūdžio, neatskleidžiančios, kokie darbo pareigų pažeidimai padaryti, nes vien nuorodos į tuos pačius įstaigos vietinių teisės aktų punktus nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad padaryti tokie patys darbo pareigų pažeidimai. Taigi bylą nagrinėję teismai išsamiai nevertino, ar ieškovės padaryti darbo pareigų pažeidimai gali būti laikomi tokiais pačiais DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, nenustatė jų padarymo laiko pažeidimų, dėl kurių ieškovei pareikštas įspėjimas, atžvilgiu. Dėl to nėra galimybės spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo šios normos pagrindu teisėtumo.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad sisteminis DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 4 dalies nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog tam, kad būtų taikomas pirmiau nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, antras darbo pareigų pažeidimas turi būti padarytas per paskutinius dvylika mėnesių nuo darbuotojo įspėjimo, t. y. antrasis pažeidimas turi būti padarytas po to, kai darbuotojas, padaręs darbdavio nustatytą pirmąjį darbo pareigų pažeidimą, dėl kurio darbuotojas turėjo galimybę pasiaiškinti, įspėjamas dėl galimo atleidimo padarius kitą pažeidimą.

Kasacinis teismas, remdamasis nurodytais argumentais konstatavo, kad tinkamai neištyrus bylos duomenų ir nenustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių, byla galėjo būti neteisingai išspręsta, dėl to teismų procesinius sprendimus panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-248/2019

 

Dėl darbo užmokesčio mobiliajam darbuotojui

Ieškovas (tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) prašė priteisti iš atsakovės (darbdavės) darbo užmokestį. Savo reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad darbdavė nesumokėjo už viršvalandinį ir nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį tenkino iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovas veždavo krovinius į Rusijos Federaciją ir Kazachstaną, per tranzitines valstybes (Baltarusiją, Ukrainą), kurios nėra Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalys. Kasacinis teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo taikė 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/85 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85 nuostatas, nors turėjo taikyti AETR (Europos šalių susitarimą dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo), nes paminėtos valstybės yra AETR šalys.

Spręsdamas dėl mokėjimo už viršvalandinį darbą, kasacinis teismas pažymėjo, jog pirminis požymis, apibūdinantis viršvalandinį darbą, yra darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės vykdant jam pavestas darbo funkcijas viršijimas. Vis dėlto nustatytos darbo laiko trukmės viršijimo faktas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, kad ieškovas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) prasme dirbo viršvalandinį darbą, už kurį turi būti mokamas padidinto tarifo darbo užmokestis. Pagal kasacinio teismo praktiką viršvalandiniai darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, savaime nereiškia viršvalandinio darbo. Būtent ieškovas turi įrodyti, kad jis gavo nurodymą dirbti viršvalandžius, o ne atsakovė įrodinėti tokio nurodymo nebuvimą. Dėl to kasacinis teismas konstatavo, jog bylą nagrinėję teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad, ieškovui neįrodžius viršvalandinio darbo faktų, nėra pagrindo spręsti dėl padidinto tarifo darbo užmokesčio už tokį darbą mokėjimo.

Tačiau kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio už nakties darbą mokėjimo, be pagrindo rėmėsi kasacinio teismo praktika, aiškinančia apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Nepaisant panašumo dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų, jie yra skirtingi darbo teisės institutai. Naktinis krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo, kaip mobiliojo darbuotojo, darbas nėra draudžiamas, tačiau transporto priemonės vairuotojas ne visais darbo naktį atvejais turi teisę reikalauti atitinkamų mokėjimų už tokį darbą – tokio darbuotojo teisė gauti tam tikras išmokas ribojama tais atvejais, jeigu transporto priemonės vairavimas naktį kelia grėsmę saugiam eismui keliuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse (toliau – Darbo ir poilsio laiko ypatumai) 11.5 punktas, AETR 11 straipsnio 3 dalis). Būtent darbdavys, būdamas atsakingas už tinkamą darbuotojų darbo organizavimą, atsisakydamas mokėti už tokį darbą, turi pareigą įrodyti, jog darbuotojo darbas naktį kėlė grėsmę saugiam eismui keliuose. AETR ir Darbo ir poilsio laiko ypatumų nuostatos patvirtina, kad darbdavys yra tas subjektas, kuris privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, ir jam šios prievolės vykdymo aspektu tiek, kiek susiję su mobiliajam darbuotojui nustatytų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų užtikrinimu, tenka tokios pozityviosios pareigos: 1) informuoti mobilųjį darbuotoją apie jam, kaip transporto priemonės vairuotojui, taikomus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 2) užtikrinti, kad mobiliojo darbuotojo darbo grafikas atitiktų nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimus; 3) nuolat kontroliuoti, kaip mobilusis darbuotojas laikosi jam taikomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų; 4) reaguoti į nustatytus darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų pažeidimus, t. y. pašalinti identifikuotus pažeidimus ir imtis prevencinių priemonių, kurios užkirstų kelią naujiems pažeidimams atsirasti. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, dėl to atmetė šį ieškovo reikalavimą nenustatę visų reikšmingų faktinių aplinkybių.

Kasacinis teismas taip pat nurodė, jog teismai netyrė ir nevertino, kokios savaitės dienos, ieškovo darbo grafiko duomenimis, buvo patvirtintos kaip poilsio dienos ir ar ieškovas dirbo savo poilsio dienomis, todėl ieškovo reikalavimą priteisti užmokestį už darbą poilsio dienomis atmetė nenustatę reikšmingų aplinkybių.

Pasisakydamas dėl užmokesčio už darbą švenčių dienomis, kasacinis teismas pažymėjo, jog ieškovo, kaip transporto priemonės vairuotojo, darbas pagal savo pobūdį nepriskirtinas tiems darbams, kurie DK 162 straipsnio 2 dalies (2002 m. DK redakcija) prasme gali (turi) būti atliekami ir švenčių dienomis. Kita vertus, tai nereiškia, kad ieškovas vien dėl šios priežasties neturi teisės gauti padidinto tarifo darbo užmokestį už savo darbo funkcijų vykdymą švenčių dienomis. Kasacinio teismo nuomone, teismai, spręsdami dėl darbo užmokesčio už darbą švenčių dienomis mokėjimo, be pagrindo suabsoliutino atsakovės nurodytas nežinojimo apie ieškovo darbą švenčių dienomis ir sutikimo dirbti tokiomis dienomis nedavimo aplinkybes, nors atsakovė, pagal pareigas neužtikrinusi tinkamo ieškovo darbo organizavimo, neturi teisės remtis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip teisėtu atsisakymo mokėti padidinto tarifo darbo užmokestį ir už darbą švenčių dienomis pagrindu. Teismai netyrė ir nevertino, ar atsakovė vykdė pirmiau įvardytas pareigas, be kita ko, ar kontroliavo, kaip ieškovas laikosi jam privalomų darbo ir poilsio laiko trukmės reikalavimų, ir ar ieškovas konkrečiomis švenčių dienomis savo darbo funkcijas vykdė nepaisydamas atsakovės nurodymų.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, kasacinis teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, o bylos dalį dėl kitų ieškovo reikalavimų perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019

 

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą

Ieškovė (laikinojo įdarbinimo paslaugas teikianti įmonė, kurios – Europos lyčių lygybės institutas (European Institute for Gender Equality, toliau – ir EIGE) teisme ginčijo darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo ji pripažinta diskriminavusi pagal laikinojo darbo sutartis įdarbintus darbuotojus, mokėdama jiems mažesnį darbo užmokestį, nei tuo atveju, jei jie būtų įdarbinti tiesiogiai EIGE. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė. Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra vienareikšmiškai aišku dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – Direktyva 2008/104) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų taikymo. Šioje normoje įtvirtinta, kad direktyva taikoma valstybinėms ir privačioms įmonėms, kurios yra laikinojo įdarbinimo įmonės ar įmonės laikinojo darbo naudotojos, vykdančios ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar jos veikia siekdamos pelno. Šios normos aiškinimas reikalingas dviem aspektais: 1) nėra aiški formuluotės „valstybinė įmonė“ tiksli reikšmė; 2) nėra aišku kokiam subjektui (subjektams) taikytinas ekonominės veiklos vykdymo kriterijus. Taip pat būtų naudingas išaiškinimas, ar Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti taikomos Europos Sąjungos agentūroms. Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas nutarė sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1. Koks turinys turėtų būti suteikiamas Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalyje esančiai formuluotei „valstybinė įmonė“? Ar Europos Sąjungos agentūros, tokios kaip EIGE, yra laikomos „valstybės įmonėmis“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą? 2. Kokiems subjektams pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 dalį taikytinas ekonominės veiklos vykdymo kriterijus; ar 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1922/2006 3, 4 straipsniuose apibrėžtos EIGE veiklos sritys bei vykdomos funkcijos laikytinos ekonomine veikla, kaip ji apibrėžta (suprantama) Direktyvos 2008/104 straipsnio 2 dalies prasme? 3. Ar Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 2 bei 3 dalys gali būti aiškinamos taip, kad pagal jas Direktyva gali būti netaikoma toms valstybinėms bei privačioms laikinojo įdarbinimo įmonėms ar įmonėms laikinojo darbo naudotojoms, kurios Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje nurodytuose santykiuose nedalyvauja ir nevykdo Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje minimos ekonominės veiklos? 4. Ar Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laikinųjų darbuotojų teisių į pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, visų pirma darbo užmokesčio, visa apimtimi turi būti taikomos Europos Sąjungos agentūroms, kurioms taikomos specialios ES darbo teisės normos ir SESV 335 ir 336 straipsniai? 5. Ar valstybės narės teisė (Darbo kodekso 75 straipsnis), perkelianti Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalies nuostatas visiems laikinųjų darbuotojų naudotojams (įskaitant ir ES institucijas), nepažeidžia SESV 335 ir 336 straipsniuose nustatyto ES institucijos administracinės autonomijos principo, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytų darbo užmokesčio formavimo ir mokėjimo taisyklių? 6. Atsižvelgiant į tai, kad visos pareigybės (darbo funkcijos), į kurias darbuotojus tiesiogiai priima EIGE, apima užduotis, kurias gali įgyvendinti išskirtinai tik darbuotojai, dirbantys pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus, ar atitinkamos laikinųjų darbuotojų pareigybės (darbo funkcijos) gali būti laikomos „ta pačia darbo vieta“, kaip nustatyta Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 1 dalyje?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 392-684/2019